Tačiau „Google“ sukūrė ne tik puikią planšetę „Nexus 7“, bet ir tragišką grotuvą „Nexus Q“, o „Apple iPhone 5“ triumfą gerokai užtemdė tragiški kompanijos pristatyti žemėlapiai. Apie praėjusiais metais mūsų gautą technologinio medaus statinę jau rašėme, tad metas pakalbėti ir apie deguto šaukštą. O jo 2012 m. į technologijos darželį įpylė ir pasaulio vyriausybės. „Apple“ metų nesėkmės – „Ping“, Siri ir žemėlapiai
Specialiai tiems, kas mano, kad viskas, ką puošia prakąsto obuoliuko simbolis, kvepia auksu, primename: ilgai prasikankinusi, tačiau taip ir nesugebėjusi praktiškai nieko sudominti, „Apple“ rugsėjo mėnesį uždarė savo kurtą į muziką orientuotą socialinio tinklo paslaugą „Ping“. Žodžiu, ping, ping, ir tavo akcijos pinga.
Išmanioji virtuali asistentė praėjusiais metais pribloškė visus savo gerbėjus, kai į klausimą „Koks geriausias visų laikų mobilusis telefonas?“ atsakė: „Nokia Lumia 900.“
Kai kam tai galėtų pasirodyti objektyvumo viršūnė, tačiau žinant, kad tų „Nokia“ modelių tuo metu buvo parduoti tik keli, kažkas vis tik sukėlė abejonių.
Vėliau „PC World“ išsiaiškino – Siri savo žinių semiasi iš žinių paieškos variklio „Wolfram-Alpha“, o tas apie išmaniuosius telefonus sužino iš pirkėjų atsiliepimų parduotuvėje „Best Buy“. Negana to, niekam nerūpėjo kiek buvo atsiliepimų – svarbiausia, kad tie penki žmonės „Nokia Lumia 900“ įvertino aukščiausiu balu. Dabar klaida jau ištaisyta, tačiau juoko ir gėdos buvo.
Tiesa, Siri gėdos sukėlė kur kas mažiau, negu metų nesėkmės titulą ne vienuose rinkimuose pelnę „Apple“ žemėlapiai.
Tai, kad ji kelius rodo kaip susiraukšlėjusios armonikos dumples, o parkų nerodo visai, dar būtų nieko. Kai kas galėtų susitaikyti ir su nuolatiniu navigacijos mėginimu nužudyti vairuotoją, siūlant jam šokti į bedugnę. Tačiau su tuo, kad tokią programą į pasaulį paleido perfekcionizmu ir itin kruopščiu produkto išbaigimu garsėjusi kompanija, nesuprantama net didžiausiems jos priešams.
Žemėlapiai privertė viešai atsiprašyti, išmesti iš darbo du aukštus vadybininkus ir rekomenduoti kol kas vartotojams naudotis „Google maps“. Faktas – baisiau nebūna.
Vienintelė priežastis, dėl ko šie du JAV kongreso narių pasiūlyti kovos su piratavimu įstatymų projektai netapo tikra metų katastrofa, yra tai, kad jie taip ir nebuvo priimti. Lyg ir gera idėja – kovoti su intelekto produktų bei meno kūrinių vagystėmis internete – surašyta popieriuje pradėjo atrodyti lyg mėginimas uždrausti visą laisvą internetą. Taigi, kas galėjo atsitikti, jei vadinamieji „Sustabdyk piratavimą internete“ (SOPA) ir „IP apsaugos“ (PIPA) aktai vis tik būtų priimti 2012 m. pradžioje?
Iš esmės SOPA būtų suteikusi neribotą teisę intelektinio produkto kūrėjams (ne autoriams, o kino studijoms ir muzikos leidėjams) elgtis su internetu taip, kaip tik užsimano. Nereikėtų nei teismo sprendimo, nei įrodymų – pasirodė kokioje nors pasaulio svetainėje bent viena nuoroda į vogtą failą, ir savininkas gali liepti paieškos varikliams pašalinti tą svetainę, reklamos užsakovams skubiai iš jos pašalinti visas reklamas, „PayPal“ nebeturėtų teisės tarpininkauti apmokant už tos svetainės paslaugas. Negana to, būtų atjungiamas nusikaltusios svetainės ISP, tad prie jos nebegalėtų prisijungi žmonės, bent jau JAV.
Akivaizdu, kad tokiam įstatymui įsigaliojus kokie nors „Youtube“ ar „Vimeo“ jei ir neužsidarytų, tai virstų kažkuo panašiu į sovietų televiziją, o JAV po truputį atsidurtų už geležinės interneto laisvės uždangos. Na, bet abu projektai atidėti naujiems svarstymams, tad vietoj deguto jūros liko tik naivių aktyvistų šliūkštelėtas šaukštas, kuris, beje, irgi sukėlė didelių protestų bangą.
Patentų karai
Galbūt ir smalsu skaityti, kaip kažkas pešasi. Tačiau kai didžiausios ir solidžiausios pasaulio korporacijos nusirita iki Mios su Zvonke skandalo ar dabar „Kitokios“ demonstruojamų mėlynių lygio, darosi kažkaip gėda.
Šiaip ar taip, o iš Lietuvos scenos žvaigždžių, kurios nelabai supranta, ką reikia daryti scenoje, įvairių skandalų tikėtis logiška – kuo gi dar sudominsi, kai kojas iki pažastų jau seniai visi matė. O iš technologijų tiekėjų tikrai visi tikisi naujų įdomių gaminių, bet ne plaukų tąsymo, tad absurdo lygį pasiekę karai dėl patentų kelia liūdesį.
„Facebook“ prieš „Yahoo“, „Apple“ prieš „Samsung“, „Oracle“ prieš „Google“, „RIM“ prieš „Nokia“. Besipešančiųjų sąrašas gali pasirodyti begalinis.
Sutikite, kai du gigantai, užuot tobulinęsi ir kūrę kažką naujo, įvairių šalių teismuose aiškinasi, ar stačiakampis yra patentuojamas arba kurio ovalūs kampai yra ovalesni, nukenčia tik vartotojai.
Patentai tapo nebe sukurtos naujovės simboliu, o priemone drausti kitam kurti naujoves – panašu, vadinasi, draudžiama.
Įsivaizduokite, jeigu kažką panašaus būtų sugalvoję keptuvių ir arbatinukų gamintojai. Tikriausiai valgytume žalią mėsą užgerdami vandeniu iš rieškučių (puodukų gamintojai irgi galėjo susipykti dėl ąselės). JAV „Samsung“ moka baudas „Apple“, Anglijoje – atvirkščiai.
Galiausiai ši komedija, atrodo, ėmė įkyrėti ir teisininkams. Birželio mėnesį JAV federalinis teisėjas Richardas Posneris piktai nutraukė bylinėjimąsi tarp „Motorola“ ir „Apple“, pareiškęs, kad „Motorola“ reikalavimai yra kvaili, o „Apple“ – nerimti. Nesulaukiame, kad ir kiti pasaulio teisėjai ims elgtis taip – yra ir rimtesnių darbų negu besipešančius vaikučius skirti.
Juodosios saugumo skylės
Lyg negana būtų vis labiau į mūsų asmeninį gyvenimą besikišančių „Google +“ ir „Facebook“, praėjusiais metais programišiai siautėjo kaip užprogramuoti.
Blogiausia, kad ne tik tie „blogieji“, kurie dar sausį paviešino „Norton“ antiviruso bazinį kodą, pavogė 6 mln. „LinkedIn“ vartotojų slaptažodžius, sugebėjo iš „Microsoft“ nugvelbti programos kodą, skirtą identifikuoti ir suvaldyti kenkėjiškų programų „Zero-day“ atakas ir tuoj pat remdamiesi tuo kodu išmoko bet kurį kompiuterį priversti dalyvauti jų pačių atakose.
Dar negana? Na, gerai – „Anonymous“ įrašė ir patalpino „Youtube“ konferencinį pokalbį, kuriame FTB su „Scotland Yard“ tariasi, kaip sugauti „Anonymous“, be to pavogė ir išplatino 5 mln. saugos konsultantų „Stratfor Global“ elektroninių laiškų.
Visi žinome – „blogieji“ programišiai tam ir yra, kad kankintų nekaltus vartotojus, grobtų jų duomenis ir linksmintųsi tyčiodamiesi iš pastangų juos sugauti.
Daug liūdniau, kad praėjusiais metais ir didžiosios valstybės ėmėsi kibernetinių nusikaltimų. Kaip kitaip, jei ne nauja šaltojo karo vija galime pavadinti JAV su Izraeliu sukurtą „Stuxnet kirminą“, užkrėtusį Irano urano sodrinimo gamyklų kompiuterius ir sėkmingai sužlugdžiusį jų darbą.
Neblogai, kai kompiuterio kodas sustabdo atominę bombą, tik, va, virusas nepasitenkino vienos gamyklos kompiuteriais. Šiuo metu jis plinta visose Artimųjų Rytų šalyse, tarp jų ir Izraelyje. O juk jau paleistas ir daug agresyvesnis „Stuxnet“ giminaitis „Flame“. Negi virusinių karų kūrėjai užmiršo filmuose apie zombius nuolat primenamą taisyklę – visi virusai galiausiai ima naikinti savo kūrėjus!
„Windows Phone 7.5“
Nieko blogo apie šią operacinę sistemą pasakyti lyg ir negalima – atnaujinimas buvo tikrai vykęs, vizualiai atrodo gerai, viskas veikia. Tačiau bent porą problemų „Microsoft“ sukūrė. Pirmiausia, nuskriaudė ir taip bado dietos besilaikantį partnerį „Nokia“.
Na, kur tai matyta - pristato „Nokia“ kelis aukštos klasės telefonus, prabangius, originalius, kokybiškus, veikiančius su naujausia „Windows Phone 7,5“ OS. Nespėjo dar tiekėjai normaliai pradėti tais telefonais prekiauti ir paaiškėja, kad jau sukurta „Windows Phone 8“, kuri nebus suderinama su „Windows Phone 7,5“, tad visi tie telefonai šio atnaujinimo negaus. Veiks jie ir be to atnaujinimo, tačiau tokias sumas mokantys vartotojai pasijunta labai prastai, sužinoję, kad liks antri.
Kitą, beveik juokingą problemą operacinės sistemos autoriai sukūrė sau gegužės mėnesį paskelbę visose „Microsoft“ parduotuvėse konkursą „Smoked by Windows Phone“. Sunku įsivaizduoti, kas dėjosi reklamuotojų galvose, o gal jie tikrai taip pasitikėjo „Windows Phone 7,5“, kad pažadėjo tam, kas atėjęs į parduotuvę sugebės savo kitos sistemos telefonu greičiau įvykdyti elementarius veiksmus, negu tai daro „Windows Phone“, įteikti 1000 dolerių vertės HP nešiojamąjį kompiuterį.
Reklamuotojų naivumas netruko atsirūgti – trečią konkurso dieną Android“ vartotojas Sahas Katta parduotuvėje įveikė „Windows Phone“ ir parduotuvės darbuotojai pareiškė, kad konkursas yra tik pokštas, tad jokio prizo nebus!
Žodžiu, nuo visiškos gėdos kompaniją išgelbėjo tik tai, kad kitą dieną aukštesnieji „Microsoft“ vadybininkai suprato, kaip apgailėtinai tai atrodo, ir įteikė nugalėtojui žadėtąjį kompiuterį. Tačiau iš reklamos vis tiek išėjo šnipštas.
Melas reklamose
Beveik prieš metus „Intel“ pristatė naują „Ultrabook“ su „Ivy Bridge“ procesoriumi. Pristatymas atrodė įspūdingas – tiesiai scenoje naujaisiais kompiuteriais be mažiausio užsikirtimo buvo žaidžiamas itin aukštos grafinės raiškos lenktynių žaidimas.
Vienintelė bėda – žaidimas buvo toks pats „gyvas“, kaip fonograminiai koncertai. Tai, ką žiūrovai matė ekranuose, buvo iš anksto parengtas vaizdo įrašas. Ir nieko baisaus juk dėl to nebūtų – reklamuojant produktus dažnai rodomi vaizdo filmukai, tačiau kam reikėjo meluoti? Tiesiog įrodė, kad patys kur kas mažiau pasitiki savo reklamuojamu produktu, negu sako reklamoje.
Labai panašiai pasišiukšlino ir „Nokia“, nutarusi sužavėti pasaulį savo naujojo flagmano „Lumia 920“ kameros „PureView“ galimybėmis.
Pamatę, kaip ji filmuoja, žmonės liko be žado – toks vaizdo stabilumas, tokia kokybė! Dar labiau žadą atėmė, kai atidžiai filmuotą medžiagą stebėję žinovai, pamatė, kad „Lumia 920“ šešėlis labai jau primena profesionalią vaizdo kamerą.
Paaiškėjus tiesai, „Nokia“ ryžtingai krito purvu į veidą ir viešai pareiškė, kad niekada nė nemėgino teigti, kad tai buvo „Lumia 920“ demonstracinis vaizdo įrašas. Žodžiu, vėl ta pati daina – rodyti reklamoje produkto simuliaciją jau seniai įprasta, tačiau meluoti, negana to, būti sugautiems meluojant, tikra gėda.
Apsigavę apgavikai
Programišių grupuotė, o gal tiesiog sąjūdis - „Anonymous“ kartais atrodė turį mistinių galių – niekam nežinomi beveidžiai genijai gliaudė korporacijų ir valstybės įstaigų kompiuterių apsaugas lyg saldainiukų popierėlius. Jų „WikiLeaks“ nutekinta informacija sukėlė ne vieną skandalą, o pavogtų duomenų vertė viršija ne vieną milijoną. Tuo labiau apgailėtina, kad tokie patyrę kompiuterių apgavikai leidosi apgaunami. Ir ne šiaip kažkokio prašaliečio, o praktiškai savo pačių vado!
28 m. bedarbis iš Niujorko (JAV) Hectoras Xavieras Monseguras, interneto bendruomenei žinomas kaip Sabu, vadovavo ne „Anonymous“, o vienai profesionaliausių su jais bendradarbiaujančių programišių grupuotei „LulzSec“. Tačiau vyras sugebėjo nuo visų nuslėpti, kad 2011 m. vasarą buvo sugautas, apkaltintas 12 nusikaltimų, už kuriuos jam grėsė 124 metai kalėjimo, tad sutiko bendradarbiauti su FTB.
Taigi, pastaruosius metus jis teisėsaugai perdavinėjo duomenis apie visas stambias „Anonymous“ operacijas, ir viskas baigėsi tuo, kad Anglijoje bei JAV buvo sulaikyti didžiausi „Anonymous“ lyderiai.
Šie areštai taip smarkiai paveikė grupuotę, kad ji ligi šiol nerodo didesnių gyvybės ženklų, o gal jau niekada neatsigaus. Kita vertus, prakeikta vieta juk tuščia nebūna, ar ne?
„Nexus Q“
Birželio mėnesį „Google“ su fanfaromis pristatė keistą sferos formos prie interneto prijungiamą vaizdo ir garso failų grotuvą. Juodą motociklininko šalmą ar keistą futbolo kamuolį primenantis grotuvas būtų vienas iš daugelio, kuriais užversta rinka. Vieninteliai du išskirtini šio bruožai - tai praktiškai prie jokio interjero nepriderinamas dizainas ir nesuvokiama 300 dolerių kaina. Kas galėtų norėti tiek mokėti už kažkokį ateivį savo kambaryje, kai pilna analogiškų patogių, nedidelių ir triskart pigesnių grotuvų, matyt, negalėtų pasakyti net šį produktą siūlę vadybininkai.
Vienintelis geras dalykas – išdidžiai pristatytas gaminys pasirodė toks nesėkmingas, kad „Google“ nutraukė projektą anksčiau, negu bent vienas šių kamuolių spėjo sudarkyti kokio nors naivuolio svetainę.
