Kol tėvai paniškai bijo įsivaizduojamų piktadarių ir keisto sutvėrimo vardu „internetas“, o valstybės mėgina įveikti blogį draudimais, didžiausiais paauglių priešais tampa jie patys. Vieni – žemindami, kiti – neįvertindami savo poelgių svarbos. Vasario 5 d., dešimtą kartą minėdami pasaulinę Saugesnio interneto dieną, ir Lietuvos moksleiviai rengė saugaus bei atsakingo elgesio internete kodeksą.
Ta proga - keli atsakymai, ko ir kaip vengti, ko ir kodėl nedaryti, kuo humoras skiriasi nuo chamizmo. Tikiuosi, tai paskaitys ir Algis Ramanauskas-Greitai, taip noriai mokantis lietuvius internete virsti išsigimėliais.
Vienos silpnos mergaitės istorija
Jei mokate angliškai, galite tiesiog pažiūrėti pirmąjį vaizdo siužetą po straipsniu. Jame penkiolikmetė Amanda Todd pasakoja savo gyvenimo, klaidos ir kančių istoriją. Tai ji nufilmavo ir įdėjo į „Youtube“ 2012 m. rugsėjį. 2012 m. spalio 10 d. Amanda nusižudė.
Viskas prasidėjo, kai prieš kelerius metus Amanda internetu susipažino su „mielu vaikinu“. Jis ją taip sužavėjo, kad kurį laiką pabendravusi mergaitė neatsispyrė jo įkalbinėjimams ir prieš interneto vaizdo kamerą akimirkai apnuogino savo krūtis. To pakako.
Netrukus vyras atsiuntė jai nuotrauką ir, pagrasinęs išplatinti ją visiems draugams, pareikalavo parodyti daugiau. Amanda atsisakė.
Tačiau įgijęs mergaitės pasitikėjimą vyras jau žinojo jos adresą, draugų vardus ir netrukus nuotraukos atsidūrė jų „facebook“ paskyrose, atkeliavo elektroniniu paštu ir į policiją. Draugai iš „kvailės“ pradėjo tyčiotis, atvažiavę policininkai labai sugėdino, prasidėjo depresija. Amanda pradėjo vartoti vaistus, vėliau – narkotikus. Galiausiai, pakeitus mokyklą, lyg viskas ir vėl ėmė tvarkytis.
Tačiau persekiotojas ją rado ir čia – vėl nuotraukos, vėl gėda. Internetu pradėjo sklisti tas pats kadras su žeminančiais prierašais.
Tuomet ji pirmą kartą pamėgino nusižudyti – išgėrė baliklio, atsidūrė ligoninėje ir išgyveno. Po nuotrauka atsirado nauji prierašai: „Kitą kartą pasirink geresnį baliklį!“, „Ta kekšė net nusižudyti nesugeba“ ir t.t. Ji to nesugebėjo pakelti.
Baisiausia, kad net po mirties, užjaučiančių žmonių sukurtose svetainėse Amandai, toliau sklido ta pati nuotrauka, su džiaugsmo ir patyčių klyksmais.
Jokiu būdu neteisinu Amandos – net padarius tokią kvailystę, visuomet galima rasti jėgų kovai, atsiras užjaučiančių ir palaikančių draugų (o jų buvo daug), jokia tragedija nepateisina savižudybės. Jos neteisinu, o jos persekiotojus – niekinu.
Anoniminiai bailiai tiesiog neverti net tų kelių bitų, kad juos minėtume – tegul nusprogsta savo komentaruose. Tačiau ši istorija iškart paliečia du iš penkių didžiausių pavojų, kurie internete tyko paauglių.
Pirmasis pavojus – pavojinga informacija
Štai ir vėl apkaltinau internetą. O juk tai vienas svarbiausių žmonijos išradimų. Tai – informacijos jūra, sauganti savyje kiekvieną pasaulio dalelę ir akimirką. Taip, jūroje yra gilių vietų, tačiau dėl to juk nedraudžiame maudytis, o siūlome išmokti plaukti?
Taip, interneto jūroje pilna ryklių ir teršalų, tačiau kas juos ten paleido ir supylė? Mes patys. Nes internetas, tai jūra, kurią supylė prie monitorių sėdintys žmonės. Kiekvieno mūsų veidas yra jos lašelis.
Nemažai tėvų, mokyklų, valstybės įstaigų, mėgina apsaugoti vaikus draudimais. Tačiau ar tai gali duoti teigiamą rezultatą? Bijau, kad atvirkščiai. Visiškai atjungti vaiką nuo interneto šiais laikais yra tas pats, kas ištremti jį į kalnų vienuolyną viduramžiais. Gyvens saugiai, bet kokia bus to gyvenimo kokybė?
Be to, vieną dieną jis taps pilnamečiu, o tuomet jau laikykis! Jei prisijungimą ribosime, drausime galimai pavojingą turinį, tai tik sužadinsime smalsumą. Amerikiečių tyrimai parodė, kad 53 proc. laiko mokyklos kompiuterių klasėje vaikai praleidžia mėgindami „nulaužti“ apsaugos kodus. Ir, patikėkite, jie yra pakankamai gabūs tam, kad „nulaužtų“ daugelio tėvų įvestus slaptažodžius.
Taigi, absoliučiai saugios išeities nėra, tad lieka viena – „mokyti plaukti.“ Tik dirbdami kartu, atvirai kalbėdami apie patirtis, galime suformuoti paaugliui sugebėjimą teisingai vertinti internete aptinkamą blogį. Tik išmokęs savarankiškai atskirti žalą nuo naudos, jis taps mąstančiu interneto vartotoju ir bus apsaugotas nuo internetinių pavojų.
Tiesa, tikėtis, kad patys neteisingai elgdamiesi ir žavėdamiesi interneto bjaurastimis, sugebėsime žodžiais įtikinti vaikus būti kitokiais, yra naivu – juk ir keiktis vaikai išmoksta iš tai daryti draudžiančių tėvų.
Taigi, būtina numatyti taisykles. Reikalauti, kad nepilnametis bent vieną tėvų įtrauktų į savo „facebook“ draugus, aptarti ką naujo internete aptiko – bet kuris slapukas vis tiek nori išsikalbėti.
Jei kyla įtarimų, ne taip ir sunku kompiuteryje patikrinti vaiko naršymo istoriją (ar pamatyti, kad jis ją trina, o tai jau irgi įtartina). Geriausia šeimos kompiuteryje sukurti atskirą prisijungimą vaikui, kuris nesuteiktų jam administratoriaus teisių, tad neleistų be tėvų pagalbos įsirašyti kokių nors programų.
Kenkėjiškos programos ir duomenų vagystės
Tiesa, abi šios problemos būdingesnės suaugusiems – vaikai neturi didelių santaupų, tad ir jų slaptažodžiai rimtiems programišiams neįdomūs. Bet vaikai gali pasiduoti įtikinėjimams, juos galima įbauginti ir priversti pakenkti patiems sau.
Paradoksalu, tačiau bijodami virusų ir gudriai pinigus iš bankų pavogti galinčių programišių, žmonės kur kas dažniau juos atiduoda patys. Ne toks ir didelis skirtumas, ar tave balsas telefonu įtikino atiduoti tūkstančius „už anūką“, ar pakliuvai ant „phishingo“ (duomenų „žvejybos“) kabliuko ir pats suvedei savo slaptažodį į netikrą svetainę. Arba įsirašei „draugo“ atsiųstą programėlę, kuri tavo kompiuterį pavertė pasiklausymo ir šnipinėjimo įrenginiu.
Klasikinis pavyzdys pateiktas antrajame vaizdo klipe – „draugas“ ne tik reikalavo, kad mergina prieš internetinę vaizdo kamerą pozuotų, tačiau, pasakęs, kad jos kamera blogai veikia, atsiuntė jai programėlę ir paprašė palikti kompiuterį nuolat įjungtą, nes perkraunamas jis genda.
Programėlė pasirodė banaliausia saugos tarnybos nuotolinio kameros valdymo programa, tad kompiuteris tapo lyg atviru langu į merginos kambarį. Galiausiai, viskam paaiškėjus, pagal atgalinį IP adresą policija surado ir kenkėją, ir kitas jo aukas.
Atrodo, kad kovoti su tuo labai paprasta – nieko neįsirašyk iš nepažįstamų šaltinių, žinok, kad nėra tokios organizacijos, kuri turi teisę reikalauti tavo slaptažodžio ar kortelės numerio, kad visos valstybinės institucijos į tave kreipsis laišku ir kvies ateiti. Naudokis patikima antivirusine programa ir atidžiai galvok, prieš ką nors talpindamas į internetą.
Tačiau žmonės nepasimoko net iš savo baimių. Beveik pusė „Microsoft“ paskelbtų kasmetinio vartotojų elgesio internete tyrimo dalyvių įvardijo, kad labiausiai jie nerimauja dėl kompiuterinių virusų, tačiau tik 44 proc. naudojasi ugniasienėmis ir tik 53 proc. savo kompiuteryje turi antivirusinę programą.
47 proc. vartotojų nurodo, kad jaučia pavojų netekti savo slaptažodžių, tačiau tik trečdalis įsitikina, kad naršydami jungiasi tik prie saugių svetainių.
28 proc. vengia naudotis viešu belaidžiu ryšiu savo telefonuose. Nors net 45 proc. interneto vartotojų mano, kad jų tapatybė gali būti pasisavinta, vos trečdalis savo telefoną apsaugo PIN kodu ir tik 38 proc. domisi, kaip galėtų apsisaugoti nuo tapatybės vagystės.
Apie kokį saugumą kalbame, jei populiariausias pasaulyje slaptažodis yra „password“, o antras pagal populiarumą – „123485678“?
Vardas su gimimo metais taip pat lengvai nuspėjamas slaptažodis. Dar blogiau, kai tas pats slaptažodis naudojamas visoms turimoms jungtims. Na, atpažįstate save? Tačiau net geriausias slaptažodis nepadės, jei laikai jį mobiliojo telefono atmintyje – pavogtas telefonas tokiu atveju gali virsti pavogtu gyvenimu.
Tačiau duomenys iš mūsų dažniau ne pavagiami, o mes patys juos atiduodame. Paprasta taisyklė – Viskas, kas pateko į internetą, anksčiau ar vėliau taps vieša. Tai puikiai iliustruoja trečias filmukas – merginai nebepatiko, kad jos patalpinta nuotrauka aptarinėjama ir ja dalijasi visi, tačiau nieko pakeisti nebegalima - nuotrauka jau pasklido ir pasidaugino milijonus kartų.
Net jei paauglys „facebook“ turi tik artimiausius draugus, kuriems atskleidžia kažką asmeniško, jis negali būti tikras, kad bent vienas iš draugų to neperkels į savo „sieną“, kur duomenis pamatys kiti ir t.t.
Be to, internetas pasižymi idealia atmintimi. Tad, jei šiandien ryte įniršęs kažkur parašei, kad nekenti savo mamos, tas įrašas kažkur išliks ir po kelių dešimtmečių pats galėsi tai paskaityti, kai galbūt mama jau bus mirusi, o tau bus be galo gėda. Taigi, galvok prieš talpindamas!
Iškrypėlių ir nusikaltėlių vilionės
Tai, matyt, baisiausias kiekvieno tėvo košmaras. Iš Garliavos įvykių akivaizdžiai matome – net kovodami su išgalvota pedofilija tautiečiai nusiteikė itin aršiai. Tai suprantama. Dvylikametė susirašinėjanti su bendraamže drauge gali nueiti į sutartą susitikimą ir atsidurti nuplikusio penkiasdešimtmečio „draugės“ bute.
JAV pranešama, kad vienas iš 7 vaikų bent kartą buvo internete „kabintas“ pedofilo. Jie prisistato įvairių vaikams ir paaugliams skirtų filmų prodiuseriais, kviečia filmuotis, prašo atsiųsti savo nuotraukas su suknele ir be jos. Daugeliui nieko nepavyksta, tačiau tik vienas iš dešimties vaikų apie kontaktą praneša tėvams.
Paradoksalu, tačiau lietuviai šiuo klausimu saugesni. Tiesiog todėl, kad angliškai kelis sakinius suregzti gali bent milijardas žmonių, o lietuvių tik trys milijonai. Saugesni, nereiškia saugūs – „draugė“ gali būti ir iš užsienio, vaikas gali ir nepažinti „Google“ vertėjo kalbos broko, galiausiai, ir Marijos žemė ne be išsigimėlių.
Saugiausia – išvis nebendrauti su nepažįstamais. Jei nenori to paisyti – bent jau stenkis naujų draugų ieškoti tarp tų, kuriuos asmeniškai pažįsta tavo pažįstami.
Jei ir tai „per silpna“ – niekada nepradėk pirmas atskleisti informacijos apie save. Bendraamžis, kuris nežino, ką šiuo metu mokotės istorijos pamokose, tačiau labai nori tavo nuotraukos, gali gyventi ir senelių namuose.
Žeminimas bei virtualus persekiojimas
Apie šią bėdą interneto erdvėje kalbame keistai mažai, tačiau ji – pati aktualiausia. Pirmiausia dėl to, kad žeminami paaugliai vengia tai pripažinti – gėda atskleisti tai, jog esi silpnas ar nepopuliarus. Antra – žeminimas internete lengvai įgauna nevaldomą mastą ir virsta persekiojimo kampanija.
Trečia – paskaičius komentarus po bet kuriuo lietuviškame internete paskelbtu tekstu apie bet kurį žmogų, supranti, kaip giliai tai, kol kas, įaugę į mūsų kraują.
Amandos Todd pavyzdys rodo, kaip tragiškai gali baigtis chamizmas, kurį kažkas laiko humoru. Ketvirtąjį filmuką sukūrę JAV moksleiviai, aiškiai parodė – žodžiai žudo.
Kovoti su tokio tipo persekiojimu itin sudėtinga. Kaip beapsirengsi, priešams liksi „apskurėliu“, kiek belieknėsi, niekšai pravardžiuos „stora kiaule“, o visi geri darbai, vis tiek nepadės atsikratyti „žinau tą iškrypėlį“ etiketės.
Daugelis brandžių žmonių suvokia, jog tie, kurie žemina kitą - patys skendi kompleksų pelkėje. Paaugliui, kuris nuolat nori būti mėgstamas, tai gali virsti tragedija. Juolab, kad kiti paaugliai, tiesiog norėdami papokštauti dažnai noriai prisijungia prie žemintojų.
Praėjusių metų rugsėjį San Diege (Kalifornija, JAV) policija suėmė du paauglius, įkūrusius grupę KKK – „Kill Katie Klub“ (Nužudyk Katie). Populiari ir graži šešiolikmetė, mokyklos palaikymo komandos šokėja Katie Uffens taip ir nesuprato, kodėl buvo užsipulta. Gal kažkas pavydėjo, gal tiesiog pasirodė linksmas pavadinimas KKK.
Faktas, kad mergina staiga buvo užversta žinutėmis, savo nuotraukomis ir skambučiais, kurie linkėjo vieno – kuo greičiau mirti, dingti, nusižudyti, būti nužudytai ir t.t. Išgąsdinta, puolusi į depresiją Katie metė mokyklą, tačiau persekiotojams to buvo maža – kartą net jos mama telefonu girdėjo, kaip keikiama dukra. Galiausiai sulaikyti paaugliai gynėsi, kad tai buvo tik pokštas, kad jie tik pradėjo, tačiau vėliau nieko tokio nedarė.
Chamizmas ir įžeidimas niekada nėra juokinga, drąsu ar garbinga. Todėl, jei manai, kad prisipažindamas, jog tave skriaudžia tu tampi skundiku, tave kažkas labai suklaidino.
Tave vieną puolą susitelkę keliese, taigi, jie elgiasi nesąžiningai, o kalbėdamas apie savo bėdas su galinčiais padėti, tik teisėtai išlygini savo šansus. Bėda ta, kad Lietuvoje įsišaknijęs klaidingas skundiko įvaizdis.
Tai, kas Stalino laikais prilygo išdavystei ir tapdavo susidorojimu, dabartinę Lietuvą tik paverstų geresne šalimi. Būtent nepranešdami apie nusikaltimus darančius, pasijutusius nebaudžiamais, žmogiškumą trypiančius veikėjus, suteikiame jiems galimybę toliau ir toliau naikinti ir taip ne pačią didžiausią mūsų savigarbą. Mokykimės iš pasaulio – save gerbiantis žmogus visų pirma žino, ko niekas neturi teisės jam daryti ar sakyti ir kas jį nuo tokių gina.
O tiems, kas patys nesusivaldę, pasidavę pykčiui, pasekę netinkamu pavyzdžiu, atmeta mąstymą ir puola įrodinėti savo tiesą įžeidimais, verta prisiminti: kitoje monitoriaus pusėje yra ne kažkoks internetas, ne negyvas paveikslėlis, susikurta „žvaigždė“, ar beveidis blogis – „politikas“.
Ten lygiai taip pat jaučiantis, turintis tiek pat trūkumų ir gerų savybių, mylintis, gimęs, kvėpuojantis žmogus. Kultūra ir pagarba nereiškia, kad neturi teisės į nuomonę. Tiesiog įrodinėdamas savo tiesą, turėtum vertinti poelgius ir argumentuotai parodyti, kad oponentas klysta, o ne žeminti žmogų pagal jo prigimtį, fizinius trūkumus ar tiesiog turimą keiksmažodžių atsargą.
Suprantu, to sunku reikalauti, kai tokie „gerbiami“ ir „turintys humoro jausmą“ visuomenės veikėjai, kaip Algis Ramanauskas-Greitai aršiai propaguoja priešingą elgesį.
Nors aš tikiu, kad žmogus, kadaise „Radioshow“ puikiai pašiepęs tam tikrų visuomenės sluoksnių abejotino lygio pasireiškimus, per giliai su jais susitapatino ir pats tapo abejotino lygio reiškiniu, tad dar gali pabusti. Jei ne – lieka spėlioti, kad jis taip nemėgsta komunistų tik už tai, jog anie anksčiau už patį sugalvojo, kaip nerandant įtikinamų argumentų naikinti oponentus klijuojant jiems etiketes.
Nuorodos
Saugesnio interneto diena jau baigėsi ir netrukus net tie, kurie šiandien trumpam ir susimąstė, vėl imsis ieškoti savo Amandos Todd.
Vėl varžysimės, kas išmoningiau įžeis išrinktą „Eurovizijos“ dalyvį, pralaimėjusį sportininką, neįtikusį politiką, Stankūnaitės tipo apšauktą „raganą“. Vėl kažkam be galo skaudės. Nors širdyje tikiuosi, kad dalis vaikų laikysis vasario 5 d. „Litexpo“ rūmuose parašyto garbingo elgesio kodekso, vis tik pateiksiu nuorodas, kur ieškoti pagalbos, jei būsi skriaudžiamas.
Radę internete pedofilinio, pornografinio, rasinę ir tautinę nesantaiką kurstančio pobūdžio informacijos, praneškite apie tai portale „draugiskasinternetas“.
Šeimos, kurios nori sužinoti, kaip geriau kovoti su patyčiomis, informacijos ras svetainėje „bepatyciu“. Paaugliai ir vaikai patyrę bet kokį stresą gali kreiptis į „vaikulinija“. Daugiau specializuotos informacijos apie tai, kaip saugiau naršyti internete rasite „esaugumas“. O vaikai norintys sužinoti daugiau apie saugų internetą - gali paskaityti saugaus interneto enciklopediją ir išspręsti saugaus interneto testą.
