Maždaug dešimtmečio prireikia ir prisitaikyti prie jo. Iš pradžių – kaip britams praeito amžiaus pradžioje išvydus pirmuosius automobilius – mums būna baugu ir rūpi nešti raudoną įspėjančią vėliavėlę prieš gatvėmis riedančią naujovę.
Lenkiu galvą prieš evoliucinį žmogaus lankstumą, kad to laiko nereikia dar daugiau.
Štai technologijų tyrinėtojas Clay Shirky knygoje „Žinių perteklius“ rašė apie industrinės revoliucijos Anglijoje sukeltą „džino karštinę“ kaip būdą „švelniau“ prisitaikyti prie įsibėgėjusio urbanizacijos ir mechanizavimo proceso.
Luditai, manytina, negėrė – savo neviltį dėl pramonės į gyvenimą nešamų permainų jie liejo kūjų smūgiais per stakles ir akmenimis į pirmųjų fabrikų langus.
Tačiau žmogus evoliucionavo – mūsų proseneliai ir seneliai nebe taip audringai reagavo į pirmuosius automobilius gatvėse ar lėktuvus padangėje, o kita karta gramofonus, radijo imtuvus ir televizorius jau pasitiko su entuziazmu.
Šiandien „technologijų entuziazmas“ jau yra didelę žmonijos (ypač jaunimo) grupę pagavęs dalykas. Tačiau didesnės naujovės ir dabar kelią į masišką vartojimą skinasi nelengvai – ne taip paprasta įveikti naujos paradigmos barjerą.
Senas naujas kompiuteris
Pažįstu keletą labai gerai techniką išmanančių ir ją mėgstančių žmonių, kurie teigia negalį suprasti, kam reikalingas planšetinis kompiuteris. Na, žinote, „iPad“. Dvejų metų vaikai supranta, mano solidaus amžiaus motina – irgi, o trisdešimtmetis barzdotas technologas – ne.
Tai labai lengvai paaiškinama. Kuo greičiau važiuoji keliu, tuo sunkiau įveikti posūkius.
Kai pripranti prie tokio kompiuterio, koks su tavimi jau veik 40 metų, išmoksti tobulai jį valdyti, tampa labai sudėtinga (o kartais ir apmaudu) staiga persiorientuoti. Tiems, kas tik pradeda pažintį su mąstančiomis mašinomis yra kur kas lengviau – šios srities vingiai ne taip giliai įrėžti į smegenis.
Esame ankstyvo pažinimo ir patirties vergai. Apie funkcijas dažnai sprendžiame pagal formą. Asmeninis kompiuteris paveldėjo savo išvaizdą (pažiūrėkite enciklopedijoje kaip atrodė pirmieji PC) iš rašomosios mašinėlės.
Nenuostabu, kad mes labai ilgai ir galvojome, kad tai tėra patobulinta rašomoji mašinėlė. Net pelę populiarinti buvo keblu – rašomoji mašinėlė pelės neturėjo.
Daugelis ankstyvųjų PC vartotojų daug metų ignoravo pelę ir teigė, kad ji darbui visiškai nereikalinga – nebent žaidimams.
Grįžkime prie „iPad“. Jis pasirodė prieš tris metus, bet dar ir šiandien dažnas gūžčioja pečiais paklaustas ar jau tokį įsigijo. Sprendžiant pagal formą sunku sugalvoti, kam jis būtų reikalingas. Knygas skaityti? (Forma panaši) Daržoves pjaustyti? (Nesijuokite, yra ir taip kalbančių).
Postkompiuterinė era?
Steve’as Jobsas 2010-ųjų balandį pristatydamas „iPad“ kalbėjo apie „postkompiuterinės“ („Post-PC“) eros pradžią.
Skambėjo tai kaip naujas rinkodaros išmislas, tačiau spėtina, kad „Apple“ įkūrėjas ir vadovas pirmiausiai norėjo pabrėžti būtinybę į „iPad“ pažvelgti naujai – ne pro tradicinius „kompiuterinius akinius“.
Antraip tiesiog nepavyks suprasti, kam jis skirtas. Kuo daugiau laiko praleidote prie stacionaraus (ar net nešiojamojo) kompiuterio, tuo sudėtingiau. Gali būti, kad be ikimokyklinuko pagalbos ir nepavyks.
Serija rašinių apie „iPad“ ir jo naudojimą (pirmąjį iš jos jau skaitote) atsirado iš noro padėti geriau suprasti „iPad“ ir planšetinius kompiuterius apskritai.
Ne sausa teorija, o pavyzdžiais iš gyvenimo, autoriaus, jo kolegų ir artimųjų atradimais ir nuotykiais. Ne didaktiškai, o su pagarba skaitytojui ir jo norui tenkinti žingeidumą bei tobulėti.
Planšetiniai kompiuteriai jau spėjo paplisti. Matėte studentą besiruošiantį seminarui troleibuse, matėte kolegą biure demonstruojantį „iPad“ ekrane pardavimų statistiką, matėte mažylį, raideles besimokantį.
Papasakosiu jums ir kaip „iPad“ korporacijas valdo, ir kaip žaislinius traukinukus.
Tačiau svarbiausia – kaip jis tampa mūsų kasdienio gyvenimo dalimi palengvindamas vienus darbus ir atverdamas naujas galimybes. Tereikia prie jo prisiliesti. Tiesiogine prasme.
Kitame „iPad“ serijos rašinyje trečiadienį – apie „iOS“, lietimo sąsają ir malonumą minkyti molį savo rankomis.
