41 metų Wan Tao klaviatūrą maigo tik viduriniais rankų pirštais. Taip visada – nes toks virtualiojo kario, kažkada vadovavusio Kinijos patriotų programišių brigadai, ženklas.
Kinas, internete žinomas Erelio slapyvardžiu, metų metus terorizavo virtualiąją erdvę persekiodamas visus asmenis ir institucijas, kurie, jo manymu, žemina jo tėvynę, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai", remdamasis „Time" ir „The New York Times" informacija.
Vienas garsiausių Kinijos „raudonųjų programišių” („hongke”) įsilauždavo kur tik panorėjęs: pradedant Taivano politikų elektroninio pašto dėžutėmis, baigiant JAV Baltųjų rūmų tinklalapiu. Pastarajame kurį laiką puikavosi komunistinės Kinijos vėliava.
„Buvau tipiškas piktas jaunuolis, – teigia Kinijos erelių sąjungos – kinų programišių grupuotės, kurios žygdarbiai internete patraukė Vakarų žvalgybos agentūrų dėmesį, įkūrėjas. – Jaučiau, kad tik kibernetinėje erdvėje galiu visiškai išreikšti save.”
Grėsmė JAV – kinų programišiai
Oficialiai JAV ir Kinijos santykiuose – taika. Bet į ją kėsinasi vis galingesni ir įžūlesni kinų programišiai.
Tarp žinomų taikinių, kuriuos pasirinko ir į kurių tinklalapius įsilaužė Kinijos internautai, yra JAV prekybos rūmai, „Google”, Amerikos kariškius aptarnaujančios kompanijos, elektrinės.
Taip pat Kinijoje dirbantys Vakarų šalių žiniasklaidos priemonių korespondentai, organizacija „Amnesty International”, Tibeto vyriausybė tremtyje, Amerikos farmacininkai.
Sąrašas nesibaigia: kinai iššniukštinėjo ir Europos Sąjungos, Niujorke veikiančios Tarptautinių santykių tarybos, net Pentagono virtualiąsias buveines.
Atakos iš Kinijos vykdomos ir vyriausybės užsakymu, ir pavienių entuziastų – tokių kaip Wan Tao. Tiesa, dažnai riba nusitrynusi – atskirti, kas puola, sunkiai įmanoma.
„Kinija jau pavogė nemažai JAV karinių technologijų”, – pernai pareiškė JAV kibernetinio saugumo tarnyboms vadovaujantis generolas Keithas Alexanderis.
O Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktorius Robertas Muelleris mano, kad kibernetiniai Kinijos ir kitų šalių nusikaltimai netrukus pakeis terorizmą didžiausių JAV kylančių grėsmių sąrašo viršuje.
Chuliganai – vis įžūlesni
Įsilaužimai į vyriausybių ar bendrovių tinklalapius, žinoma, nėra vien Kinijos kompiuterių specialistų pomėgis. JAV vyriausybė puse lūpų vis užsimena, kad prasibrauti į ypač slaptas Amerikos kompiuterių sistemas vis bandoma – tiesa, nesėkmingai – iš Rusijos ir Irano.
Be to, būtų naivu manyti, kad JAV kibernetinio saugumo tarnybos nekelia sau iššūkio apeiti didžiąją kinų virtualiosios gynybos sieną.
2011 metais Kinijos liaudies išlaisvinimo armijoje buvo suformuota speciali „mėlynoji armija”, kurios atstovai turi ginti šalį nuo programišių iš užsienio atakų.
Šiame šešėlių kare veikia ne vien valstybės.
Šiais metais pasaulinė programišių grupuotė „Anonymous” įsibrovė į JAV federalinės rezervų sistemos ir Energetikos departamento tinklalapius.
Jau net ne vien specialistams aišku: geografinių ribų nepaiso ir pramoninio šnipinėjimo asai.
Įsilaužimai – darbo laiku
Ir vis dėlto Kinijos ir programišių santykis – išskirtinis. Su kompiuteriais ir internetu draugaujantys, bet autoritarinio režimo kontroliuojami kinai – unikali grėsmė kibernetinėje erdvėje.
Internetinio šnipinėjimo taikiniai – ir kitų valstybių paslaptys, ir technologinės naujovės, ir institucijos, neva žeminančios Kiniją. Pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos, nuolat primenančios Pekinui žmogaus teisių pažeidimus.
Neįmanoma tiksliai suskaičiuoti, kiek Kinijos programišių tiesiogiai dirba vyriausybei. Juolab kad Pekinas pranešimus apie specialius valdžios užsakymus, žinoma, neigia.
Tačiau Vakarų saugumo ir žvalgybos tarnybos pastaraisiais mėnesiais jau visiškai atvirai kalba apie tai, kad JAV ir kitų šalių valdžios bei žinomų bendrovių sistemas puola būtent kinai.
„Kinijoje tiesiog yra gerokai daugiau programišių nei bet kurioje kitoje šalyje, – teigė San Diego universiteto kibernetinio saugumo ekspertas Murray Jennexas. – Grėsmė labai greitai gali tapti išties rimta.”
Interneto saugumo bendrovė „McAfee”, tirdama ištisus mėnesius trukusį pasaulinių energetikos bendrovių kompiuterinių sistemų puolimą, nustatė iškalbingą tendenciją.
„McAfee” pastebėjo, kad programišiai, kurie neteisėtai pasiekė milžinišką konfidencialios informacijos srautą, dirbo tik darbo dienomis.
Prie interneto Kinijoje būdavo prisijungiama 9 val. ryto Pekino laiku, o atsijungiama – 17 val. Tokios oficialios Kinijos valstybinių institucijų darbo valandos.
„Agresoriai naudojo ginklus, būdingus Kinijos programišių kultūrai. Apie juos diskutuojama programišių forumuose internete”, – pranešė „McAfee”.
Ši JAV veikianti kompanija kinų programišius kaltina ir dėl tiksliai suderintų atakų prieš „Google”, „Yahoo” ir daugelį kitų interneto bendrovių.
O kita kibernetinio saugumo bendrovė „Mandiant” gruodį paskelbė nustačiusi, kad daugiau nei 30 Vakarų žurnalistų kompiuteriai buvo užpulti iš serverių Šanchajuje, siejamų su Kinijos armija.
Anot „Mandiant”, iš tų pačių kompiuterių buvo įsilaužta ir į daugiau nei šimto JAV bendrovių sistemas.
Kinija programišių nebaudžia
Tiesa, prie virtualiojo fronto linijos pluša ne tik oficialioji Kinijos kibernetinė armija.
Pamankštinti raumenų ir išlieti pagiežingo patriotizmo bei ksenofobijos, jiems sušvirkščiamos dar mokykloje, internete renkasi ištisos kuopos jaunų ir piktų Kinijos vyrų.
Įžūlūs jų veiksmai virtualiojoje erdvėje gali būti laikomi nekaltais pokštais: juk sunku sulyginti kurios nors Vakarų šalies vyriausybės tinklalapio sudarkymą su, sakykime, branduolinių paslapčių vagyste.
Tačiau vadinamųjų „hongke” mačizmas greičiausiai tėra kita valstybinio internetinio terorizmo forma. Daug ką sako tai, kad patriotiškieji kinų programišiai Kinijoje dar niekada nebuvo nubausti už atakas užsienyje. Tiesa, sėkmingais kibernetiniais išpuoliais ne forumuose internete, o viešai giriasi tik retas kinas.
Vienas tokių – Wan Tao. Šio internauto ir jo įsteigtos Kinijos erelių sąjungos istorija leidžia iš arčiau pažvelgti į pogrindinį Kinijos programišių pasaulį. Kas juos įkvepia? O gal išnaudoja?
Teko mokytis buhalterijos
Wan Tao gimė 1971-aisiais pavyzdinėje Komunistų partijos narių šeimoje. Jo motina dirbo mokytoja, o tėvas ėjo svarbias pareigas įtakingoje Geležinkelių ministerijoje.
Tačiau 1989 metais, kai Wan Tao dar mokėsi mokykloje, Pekine staiga ėmė skleistis demokratijos žiedas. Permainų kvapą vaikinas juto netgi mažyčiame miestelyje rytinėje Dziangsi provincijoje.
Jis pabėgo iš namų ir susisiekė su vietos demokratijos aktyvistais. Bet tuomet į Tiananmeno aikštę Pekine įriedėjo tankai, tad Wan Tao teko grįžti namo.
Metas akademinėms aukštumoms. Wan Tao egzaminus buvo išlaikęs pakankamai gerai, kad galėtų įstoti į prestižinį Pekino universitetą ir mokytis istorijos.
Bet jo artimieji puikiai suvokė, kad būtent Istorijos fakultete sužydėjo studentų judėjimas už demokratiją. Tad būsimajam studentui nurodyta kibti į mokslus kitame – Pekino Dziaotongo (Jiaotong) universitete.
Wan Tao negalėjo pasirinkti – už jį sprendė tėvai. Ką teko mokytis? Buhalterinę apskaitą.
Pirmakursis jautėsi tarsi uždarytas į kalėjimą.
Atsipūsti Wan Tao galėjo tik universiteto kompiuterių kabinete, o jame kaip tik siautė primityvus virusas.
„Tai buvo tiesiog nuostabu. Virusas – mažytis, nematomas, bet toks galingas. Norėjau tokios galios”, – dabar prisimena Wan Tao.
1992-aisiais jaunas kinas sukūrė savo pirmąjį virusą ir paleido jį į gyvenimą. Po kelių mėnesių šios virtualios piktžolės pridygo visoje Kinijoje – virusas užkrėtė net Wan Tao motinos darbo kompiuterį Dziangsi provincijoje.
Oficialus būdas pykti
Po metų baigęs universitetą Wan Tao įsidarbino bendrovėje „PricewaterhouseCoopers”. Čia jis dirbo auditoriumi. Pareigos – išties padorios.
Tačiau giliai širdyje ruseno pyktis – tiek ant ideologijos prigąsdintų tėvų, tiek ant visuomenės, kuri, kaip manė Wan Tao, yra „kupina melo”.
Jis ištisas naktis praleisdavo diskutuodamas interneto forumuose. Juose bent jau tuo metu aktyviausiai reikšdavosi komunistinės Kinijos patriotai.
„Neapykantą neteisingai visuomenei nutaikiau į Japoniją ir kitas šalis, kurios žemino Kiniją, – dabar prisimena Wan Tao. – Toks buvo vienintelis oficialus būdas pykti Kinijoje.”
Pavyzdžiui, 1997 metais, minint 60-ąsias žiauriosios Japonijos invazijos į Kiniją metines, Wan Tao paralyžiavo Japonijos premjero elektroninio pašto dėžutę.
O kai 1999-aisiais NATO lėktuvai subombardavo Kinijos ambasadą tuometės Jugoslavijos sostinėje Belgrade, kinas paliko pašaipią žinutę JAV armijos tinklalapyje.
„Niekada nevogiau informacijos, – pripažįsta Wan Tao. – Tačiau norėjau įrodyti, kad Kinija gali varžytis su Vakarais.”
Įsismarkauti neleidžiama
Vis dėlto dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Wan Tao jau įkūrė savo informacinių technologijų (IT) bendrovę. Ir ėmė pats kėsintis į laisvę, taip garbintą Kinijos programišių.
Jis tapo Dziangsi provincijos Viešojo saugumo biuro, kurio pareigūnai stebi ir cenzūruoja internetą, pagalbininku, o 2000-aisiais įkūrė nedidelį programišių klubą.
Klubas vėliau išsiplėtė į Kinijos erelių sąjungą. Turtingi kinų verslininkai jai aukojo lėšas – kad programišiai toliau rengtų savo reidus.
„Manėme, kad ginti Kiniją – mūsų pareiga ir atsakomybė”, – tvirtina Wan Tao.
Tačiau buvęs maištininkas, nuolat griežęs dantimis mokykloje ir džiaugęsis gaivališku chaosu internete, netrukus suprato, kad yra išnaudojamas valstybės.
Į Kinijos erelių sąjungą plūdo vis daugiau jaunų programišių, kurie Wan Tao tiesiog dievino. Bet pats kinas jau abejojo dėl savo misijos.
2005-aisiais šalyje vėl įsiplieskė protestai prieš Japoniją. Tačiau šį kartą Pekinas juos nuslopino – kad virtualusis mitingas nevirstų tikru sukilimu jau prieš Kinijos valdžią.
Tad Wan Tao, kažkada laisvai puldinėjęs nedraugiškų užsieniečių kompiuterines sistemas, turėjo ištrinti agresyvų turinį iš savo tinklalapio.
Šiandien jau užleido veiklą
Internetas Kinijoje dabar yra visiškai kitokia erdvė nei tuomet, kai Wan Tao pasinėrė į kompiuterinį chuliganizmą. Tada kompiuteris dar buvo retenybė, vienas būdų kinams pasiekti pasaulį ir parodyti save.
Dabar kasdien prie interneto prisijungia daugiau nei pusė milijardo kinų.
Nors virtualioji erdvė cenzūruojama, daugelis kinų internautų yra užsiregistravę socialiniuose tinkluose – kiniškuose „Facebook” atitikmenyse.
Naujasis Kinijos lyderis Xi Jinping’as tarsi ir būtų linkęs pakurstyti nacionalizmą, kurį vadina „didžiu atsinaujinimu”.
Tačiau kinams šiomis dienomis, regis, labiau rūpi kasdieniškesnės, artimesnės problemos – valdininkų korupcija, nelygybė ir iš esmės neegzistuojanti aplinkosauga.
Pastaraisiais mėnesiais internete buvo demaskuotas visas būrys apsivogusių ir meilužėmis apsistačiusių Komunistų partijos veikėjų.
„Yra vienintelis kelias – pirmiausia išspręsti Kinijos vidaus problemas ir tik tuomet išorės. Negalime visada kaltinti išorinių jėgų”, – teigia Wan Tao.
Šiandien jis viešai atsiriboja nuo „raudonųjų programišių”: „Norint būti geru programišiumi svarbiausia – nepriklausomybė. Jeigu darbuojiesi valdžiai, tavo širdyje nebėra laisvės.”
Virtualiosios atakos netraukia
Kai kurie dabar jau neegzistuojančios Kinijos erelių sąjungos nariai šiandien yra tapę prasisiekusiais verslininkais. Kita buvusi programišė dirba padavėja.
Kitų „erelių” likimas – liūdnesnis. Jie buvo priversti tarnauti valdžiai po to, kai buvo pagauti Kinijos kiberpolicijos.
Vienas jaunas programišius paėmė tūkstančius dolerių iš vienos valstybinės bendrovės, kuri siekė perimti konkurentų duomenis.
Kitas kinas, kurio slapyvardis – Mažasis Drakonas (Little Dragon), nuteistas kalėti septynerius metus už nacionaliniam saugumui neva sukeltą pavojų.
Ar Wan Tao dar knieti pasileisti į virtualiąsias keliones po įslaptintas kompiuterines sistemas visame pasaulyje? Kinas tik purto galvą.
„Žinoma, širdyje aš vis dar esu programišius. Visada būsiu programišius”, – vis dėlto priduria vyras, kuris dabar jau atsidūręs priešingoje barikadų pusėje.
Wan Tao vadovauja IT saugumo bendrovei, kurios paslaugų prireikia ir didžiausioms Kinijos bendrovėms, ir šalyje veikiančioms Vakarų nevyriausybinėms organizacijoms. („Time”, „The New York Times”, LR)
Paslaptingas pastatas Šanchajuje
JAV kibernetinio saugumo centras vasario viduryje paskelbė, kad įslaptintas Kinijos armijos dalinys greičiausiai yra viena „produktyviausių kibernetinio šnipinėjimo grupių”.
Kompiuterinio saugumo bendrovės „Mandiant” ekspertai mano, kad Kinijos armijos dalinys 61398 „sistemingai vogė šimtus terabaitų duomenų” iš mažiausiai 141 organizacijos visame pasaulyje. Bendrovė išanalizavo šimtus įsibrovimų į duomenų bazes nuo 2004 metų.
Pareigūnai kibernetinių atakų pėdsakais atsekė iki paslaptingo pastato Šanchajuje, kuriuo naudojasi dalinys. Šis niekuo neišsiskiriantis neišvaizdus daugiaaukštis (nuotr.) griežtai saugomas pareigūnų.
Išsiaiškinta informacija „mus įtikino, kad tokia veikla užsiimančios grupės yra įsikūrusios Kinijoje, o šalies valdžia tai žino”, – teigiama „Mandiant” pranešime.
Viena produktyviausių grupių yra APT1, kuri, anot „Mandiant”, yra „viena operatorių komanda, vykdžiusi kibernetinio šnipinėjimo kampaniją prieš didelę grupę taikinių nuo 2006 metų”.
Kinija neigia pranešimus apie kibernetinį šnipinėjimą. Pekinas pareiškė abejones dėl „Mandiant” pranešimo pagrįstumo.
„Kibernetinės atakos yra anoniminės, – teigė Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Hong Lei. – Nustatyti atakų kilmę yra išties nelengva. Mes nesuprantame, kaip šie pranešime pateikti įrodymai gali būti logiški. Elementariais duomenimis pagrįsta kritika yra neatsakinga ir neprofesionali.”
