IVPK – institucija, atsakinga už informacinės visuomenės plėtrą. Pirmiausia, kartu su Susisiekimo ministerija dalyvauja formuojant informacinės visuomenės politiką.
IVPK stebi ir vertina, kaip sklandžiai vyksta informacinės visuomenės procesai, ir dalyvauja planuojant ir įgyvendinant tolesnius valstybės veiksmus.
Antra, komitetas rūpinasi valstybės informacinių išteklių suderinamumu, sąveika. Tikslas – kuo efektyviau panaudoti valstybės turimą informacinių ir ryšių technologijų bazę, jau sukurtus IT įrankius, sukauptus informacinius išteklius.
Be to, IVPK pats vykdo svarbius informacinių technologijų diegimo valstybėje projektus – pavyzdžiui, tobulina ir palaiko Valstybės informacinių išteklių sąveikumo platformą.
IVPK yra tarpinė institucija, administruojanti informacinės visuomenės plėtrai skiriamą struktūrinių fondų paramą.
– Atrodytų, šiuolaikinių technologijų diegimas – labiau verslo reikalas. O koks tokiu atveju valstybės ir jos institucijų vaidmuo? – pasiteiravome IVPK direktoriaus Ryčio Kalinausko.
– Iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo, kad viską nuveikia verslo struktūros. Tačiau taip nėra. Technologijų plėtra nevyksta tolygiai: yra skirtumų tarp regionų, tam tikrų socialinių ar amžiaus grupių.
Valstybės tikslas – mažinti tuos skirtumus, kitaip tariant, skaitmeninę atskirtį. O būdų yra įvairių. Vienas jų – infrastruktūros, pavyzdžiui, plačiajuosčio interneto tinklo plėtra. Antras – užtikrinti žmonių gebėjimus naudotis ta infrastruktūra.
Prie technologijų plėtros valstybė gali prisidėti (ir tai daro) tinkamu ir efektyviu jų panaudojimu, kad būtų gauta kuo didesnė pridėtinė vertė.
Valstybės informacinėse sistemose kaupiama labai daug duomenų. Sudarius tinkamas sąlygas juos panaudoti gali atsirasti ir naujų verslų, ir naujų produktų bei paslaugų.
– Sparti plačiajuosčio interneto tinklo plėtra – bene didžiausias pastarųjų metų Lietuvos laimėjimas informacinių ir ryšio technologijų srityje. Juo naudojasi daugiau nei pusė Lietuvos namų ūkių. Ar dar yra kur plėstis ir kaip?
– Sparti plačiajuosčio ryšio plėtra Lietuvoje – privataus ir viešojo sektoriaus sėkmingų bendrų pastangų rezultatas. Dėl verslo investicijų plačiajuostis internetas puikiai išplėtotas miestuose, tačiau kaimiškosios vietovės, kuriose potencialių vartotojų nėra daug, o infrastruktūros plėtrai reikalingos lėšos didžiulės, spartus internetas ilgą laiką atrodė nepasiekiamas.
Todėl pastaraisiais metais valstybė, pasinaudodama Europos Sąjungos struktūrine parama, investuoja į plačiajuosčio interneto tinklo plėtrą būtent kaimiškosiose Lietuvos vietovėse, kad žmonės galėtų naudotis pažangiomis technologijomis, nesvarbu, kur gyvena ar dirba.
ES ir bendrojo finansavimo lėšomis įgyvendinant RAIN projekto antrąjį etapą baigiama nutiesti apie 5,5 tūkstančio kilometrų optinių kabelių linijų, o plačiajuosčio ryšio infrastruktūra įdiegta 950 gyvenviečių.
Įdiegta infrastruktūra leidžia verslui su daug mažesnėmis sąnaudomis pritaikyti „paskutinės mylios” sprendimus ir pasiūlyti plačiajuosčio ryšio paslaugas savo klientams. Tai sėkmingo valstybės ir verslo bendradarbiavimo rezultatas.
Kadangi artėja 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos periodas, mes kaip tik šiuo metu analizuojame variantus, kaip optimaliai panaudojant palyginti nedideles valstybės lėšas gauti kuo geresnį rezultatą. O tikslas aiškus – 30 megabitų per sekundę interneto prieiga visiems gyventojams.
– Akivaizdūs pokyčiai pastaraisiais metais įvyko Lietuvos bibliotekose, kurios tapo viešosios interneto prieigos centrais. Ar čia dar yra vietos plėtrai?
– Savintis šio projekto ir pasiektų rezultatų IVPK negalėtų. Iniciatyvos „Bibliotekos pažangai” sėkmę lėmė ir bibliotekų bei savivaldybių iniciatyva, ir partnerystė su verslu, ir projektą koordinavusios Kultūros ministerijos indėlis.
Tai yra darbas, kuriuo Lietuva gali didžiuotis. Dabar mes turime vieną labiausiai išplėtotų viešųjų interneto prieigų tinklų Europoje.
Bibliotekose įgyvendinamos trys svarbiausios informacinės visuomenės plėtros sritys: ten yra infrastruktūra, yra pasiekiamas elektroninis turinys ir ugdomi gebėjimai. Bibliotekininkai ar kiti asmenys vykdo mokymus, kelia bendruomenių kompetenciją elektroninių gebėjimų srityje.
Tai labai svarbi sritis, todėl jos tęstinumą kaip perspektyvą matome ir prasidėjus 2014–2020 metų ES struktūrinės paramos laikotarpiui.
– Informacinės visuomenės plėtros programoje, už kurios įgyvendinimą atsakingas ir IVPK, yra numatyta daug tikslų. Kokie svarbiausi projektai laukia šiuo metu ir ateityje?
– Pastaraisiais metais viešojo sektoriaus informacinės visuomenės plėtros projektams paskirstėme 975 mln. litų ES ir bendrojo finansavimo lėšų, šiuo metu aktyviai vyksta įvairių institucijų projektų įgyvendinimo darbai.
Kai kurie elektroninių paslaugų kūrimo projektai jau įgyvendinti, kai kurie bus baigti artimiausiais metais. Daug ką lems, kaip pasiseks viską įgyvendinti. Jei tinkamai, tai padarysime labai didelę pažangą.
Europoje esame pirmi pagal plačiajuosčio interneto infrastruktūrą, tačiau pagal kitus rodiklius nesame itin aukštai, nors pastaraisiais metais įvairūs Lietuvos IRT rodikliai sparčiai gerėja. Svarbu, kaip operatoriai „įdarbina” sukurtą plačiajuosčio interneto infrastruktūrą. Taip pat svarbu, kad gyventojai jaustų poreikį ja naudotis.
Svarbiausia jiems – turinys. Esame numatę, kad dar dabartinio finansinio laikotarpio metu atsiras apie 500 naujų administracinių ir viešųjų elektroninių paslaugų, kurios ir turėtų suteikti postūmį naudotis elektroniniu turiniu.
Kokios tai paslaugos? Kuo įvairiausios. Tai ir elektroninės sveikatos, ir mokesčių deklaravimo, ir socialinio fondo, ir darbo paieškos, ir eismo informacijos, ir kitos elektroninės paslaugos. Pavyzdžiui, jau dabar galima policijai teikti pranešimus elektroniniu būdu.
Vykdomi lietuvių kalbos IT sprendimų kūrimo projektai, kultūros paveldas perkeliamas į skaitmeninę erdvę ir tokiu būdu lengvai tampa pasiekiamas kiekvienam.
– Žmogus paprastai mėgsta konkretumą. Pavyzdžiui, daugelis turi asmens tapatybės kortelę, kuri yra kaip raktas į elektroninę erdvę. Kaip galima ja pasinaudoti?
– Asmens tapatybės nustatymo sprendimai priklauso infrastruktūrai. Be jų mes negalėtume naudotis elektroninėmis paslaugomis, e.būdu teikti prašymų ar skundų ir panašiai.
Dabar išduota apie 680 tūkstančių asmens tapatybės kortelių su e.parašo sertifikatais. Vidaus reikalų ministerija iškėlė tikslą, kad iki 2016 metų bent 20 procentų gyventojų tais sertifikatais naudotųsi.
Beje, asmens nustatymo būdų yra ir kitokių: privačių paslaugų teikėjų sertifikatai, formuojami kompiuteryje ar mobiliajame telefone. Visi šie sprendimai jau sėkmingai panaudojami elektroninės bankininkystės sektoriuje. Su mobiliuoju parašu taip pat galima sėkmingai jungtis ir prie Elektroninės valdžios vartų.
Kadangi vis gausėja mobiliųjų išmaniųjų įrenginių, mobilusis elektroninis parašas turi labai šviesią ateitį.
– Informacinės visuomenės plėtros programoje numatyta, kad tam tikra dalis gyventojų ir įmonių turėtų naudotis elektroniniais pirkimo, pardavimo kanalais. Ar valstybė gali paskatinti šį procesą?
– Taip, ir tai jau dabar vyksta. Gyventojų, kurie per pastaruosius metus bent sykį pirko internetu, smarkiai daugėja, 2012-aisiais internetu pirko apie penktadalį žmonių.
Tai lėmė ne tik verslo, bet ir valstybės veiksmai. Tačiau yra kur tobulėti: galima sudaryti geresnę teisinę aplinką, labiau užtikrinti vartotojų teisių apsaugą, sukurti daugiau skaidrumo ir aiškumo.
Dar vienas iššūkis, kuris mūsų laukia artimiausiu metu, yra intelektinės nuosavybės apsauga elektroninėje erdvėje.
Ir, žinoma, labai svarbūs vadinamieji atviri viešojo sektoriaus duomenys. Sudarius tinkamas sąlygas jais pasinaudoti, galima labai svariai prisidėti prie elektroninio verslo plėtros.
– Tapo įprasta elektroniniu būdu deklaruoti pajamas ar turtą, įsigyti žvejybos licenciją ir panašiai. Gal ateis toks metas, kai bus įmanoma gauti visas viešąsias paslaugas neatsitraukus nuo kompiuterio ar kito įrenginio?
– Manau, kad tai įmanoma. Kaip jau minėjau, diegiama apie pusę tūkstančio elektroninių paslaugų, tad šia kryptimi ir žengiama.
Tačiau IVPK jau tampa akivaizdu, kad reikia tam tikrų požiūrio ir reguliavimo pokyčių.
Anksčiau buvo siekiama sukurti elektroninę paslaugą, o dabar akcentuojamas poreikis padaryti ją kuo patogesnę vartotojui, kad ji atitiktų ne valstybės atliekamas funkcijas ar procesus, o paties žmogaus kokį nors gyvenimo įvykį.
Tam reikia kompleksinių elektroninių paslaugų. Pavyzdys – netrukus baigsime su vaiko gimimo įvykiu susijusios sudėtinės e.paslaugos bandymus.
Jau netrukus gydymo įstaiga elektroniniu būdu išrašys pažymą apie gimusį vaiką, ta pažyma pateks į gyvenamosios vietos deklaravimo sistemą. Bus išduodamas gimimo liudijimas, deklaruota jo gyvenamoji vieta.
Toliau elektroniniais kanalais bus perduodama informacija „Sodrai”, kad tėvai gautų išmokas, bei savivaldybės socialinės rūpybos skyriui, kad šeima gautų vienkartinę išmoką.
Dabar tai net penkios atskiros paslaugos, kurias teikia skirtingos institucijos. Nors didžiąją dalį veiksmų gali atlikti elektroninėmis priemonėmis, vis viena gauni popierių, kurį tau reikia kur nors pristatyti.
Todėl keliamas tikslas – kad nebeliktų to popierinio varianto: užsisakai vaiko gimimo įregistravimo e.paslaugą ir niekur nebereikia vaikščioti, viskas vyksta elektroniniu būdu.
Tai ir yra informacinės visuomenės ateitis: paslaugos turi būti susietos su konkrečiais gyvenimo atvejais, o viskas turi vykti elektroninėje erdvėje, jei tik nebūtinas fizinis paslaugos gavėjo dalyvavimas.
– Ar dabartiniai teisės aktai atitinka informacinės visuomenės poreikius bei lūkesčius?
– Iš esmės dėl teisinio reguliavimo esminių bėdų neturime. Yra tik daug diskutuojama tarptautiniu lygiu dėl asmens tapatybės identifikavimo sprendimų, kad, pavyzdžiui, Lietuvos piliečiai galėtų gauti kitose ES valstybėse teikiamas paslaugas ir atvirkščiai.
Tam reikia suderinti teisės aktus visoje ES erdvėje. Yra rengiamas reglamentas dėl atpažinimo priemonių elektroninėje erdvėje. Dabar galioja Elektroninio parašo direktyva, tačiau reguliavimas paskirose šalyse labai skiriasi, taikomi nevienodi reikalavimai sertifikavimo paslaugų teikėjams.
Kai visi reikalavimai bus suvienodinti ES mastu, tos problemos nebeliks.
