Ir tuoj pat pasišovė įrodyti, kad kompiuteris vaikui yra geresnis mokytojas, už nuobodžią tetą su vadovėliu, o technologijų bijantys tėvai elgiasi tiek pat protingai, kaip elektros ar automobilių nešama pražūtimu tikėję proseneliai.
Jei norime, kad vaikas šakute neišsidurtų akies, neatimame jos, o išmokome naudotis. Deja, dažnas tėvas bijo pripažinti, kad technologiją išmano prasčiau už vaiką – juk vaikas yra šio pasaulio čiabuvis, o tėvai – tik atvykėliai iš praeities.
Ar futbolas geriau už „Facebook“?
„Login 2013“„Facebook“ paskyroje vienas tėtis paliko tokį įrašą: „Labas vakaras gerbiamas Vaidotai. Kreipiuosi į jus, kaip į "Login" organizatorių.
Mano vaikas dėl jūsų renginio kraustosi iš proto, tačiau dvylikamečiams mūsų šaly reikia vaikščioti į mokyklą. Negaliu uždrausti organizuoti renginio, bet geriau jei jį rengtumėte po pamokų ar per atostogas. Ar bent uždraustume tokias gausias reklamas per televiziją“.
Tai gana tipiškas tėvų požiūris į vaikų santykį su technologijomis. Tėvai šios aistros nesupranta. Ypač 12-13 metų vaikai pasakoja, kad jų norą padirbėti kompiuteriu, padaryti tą ar aną, tėvai sutinka pastabomis: „Kiek gali sėdėti prie šios dėžės.“
Kodėl taip yra? Nagi, įsivaizduokime – patinka jūsų vaikui futbolas. Ir jums patinka – prisimenate, kaip žaidėte, bėgiojote po aikštę, jums malonu, tai kuria bendrumą.
Tas pats su muzika – ir jūs norėjote groti gitara, ieškote mokytojo, o dabar vaikas išmoks. Tačiau kai vaikas sako: „Noriu dirbti kompiuteriu“, tarpusavio supratimas baigiasi. Tėvai randą krūvą priežasčių: eik geriau paskaityti, gadini akis ir t.t.
Kodėl bijome technologijų? Nes vaikai yra jų čiabuviai, mes – tik imigrantai. Vaikams tai kasdienybė, o mums tai naujovė.
Taigi, sakote „mes už tradicijas“? Tai kiek gi mūsų dar važinėja arkliais traukiamu vežimu? Dieve mano – negi mašina? Šitaip greitai lėkti? Nebijote užsimušti? Arkliu juk geriau – sveika, grynas oras, jokio streso.
Lygiai tas pats su elektra – protėviai jos neturėjo, o kai atsirado, išsigando. Kiek mūsų dabar susimąsto, kad elektra spinduliuoja, kad ji gali būti pavojinga, prisilietus užmuša?
Todėl kai vaikai sako: „ko čia rašinėji ant lapelių, kompiuteriu patogiau“, tenka pripažinti, kad vaikai apie technologijas išmano daugiau.
Pripažinti, kad gebi mažiau už vaiką yra nemažas iššūkis. Tačiau ar teisingai įsivaizduojame, kad vaiko išmanymą galime apspręsti pagal tai, kiek jis ko išmoko mintinai?
Kokios populiarios „papūgų“ laidos per televizorių. Išmok-pakartok-šaunuolis. Bet aš dabar nieko negaliu atkartoti iš to, ko mokykloje mokiausi iš rimtą biologijos vadovėlio. Užtat puikiai atsimenu tai, kas man buvo įdomu, kas mane „vežė“. Kompiuteris „veža“? Tai kodėl norime ne pasitelkti, o atmesti puikų įrankį?
Baimės ir kontrolė ir savikontrolė
Tėvai nurodo tyrimus, atskleidžiančius neigiamą technologijų poveikį. Kai tik kas nors paskelbia tokį tyrimą, tuoj nuvilnija - technologijos yra baubas, saugok nuo jų savo kūdikį.
Tai, kad tyrime nurodyta, jog sėdint prie kompiuterio po 4 valandas kiekvieną dieną, nuolat graužiant spragėsius, užsigeriant juos kola, vaikui sutrinka sveikata, yra teisinga. Tačiau „kolą“ tuoj užmirštame, atmintyje lieka kenkiantis ekranas.
Dar viena bėda – nerimas. Vaikai internete regi turinį, kuris jiems netinkamas, dėl to formuojasi depresija ir t.t.
Tačiau patarčiau prieš imantis taip gąsdinti, pasidomėti kiek laiko ir kokį turinį reikia stebėti, kad toji depresija susiformuotų.
Tėvai sako, kad tie, kas žaidžia kompiuterinius žaidimus, prastai mokosi? Tačiau tie, kas skaito tik žurnaliūkščius taip pat netampa labai protingais. Ar tai reiškia, kad skaitymas kenkia protui?
Socialinių įgūdžių trūkumas? Nepritariu. Tinkamai naudojant technologijas vaikų socialiniai įgūdžiai gali būti net geresni. Tai ypač padeda nedrąsiems, kukliems, sunkiai kalbantiems vaikams. Jau 50 metų kalbame apie ugdymo specializaciją, tad turėtume džiaugtis, kad dabar įvairūs žmonės gali rasti būtent jiems tinkamą bendravimo ir lavinimosi kelią.
Tėvai bijo, tačiau juk tam ir esame mes, suaugę, kurie turi padėti vaikui rasti tai, ką jis turi rasti, ir padėti suprasti.
Mokslininkai sutaria, kad iki 2 metų vaikui prie ekrano sėdėti nerekomenduojama, o ir vėliau laiką reikėtų riboti iki 2 valandų per dieną.
O mes juk dažnai pamirštame, kad fone mūsų pačių įjungtas televizorius taip pat yra ekranas. Parėję namo įjungiame ir paliekame vaiką prie jo 5 valanadas. Net nesvarbu ar jis žiūrėjo – ekranas jau įjungtas.
Taigi, technologijos turi turėti savo vietą. Jos neturi virsti gyvenimo fonu, nerekomenduojama laikyti kompiuterio miegamajame.
Vaikas pats pasigriebia „iPad“? Padėkite aukštai ir nepasieks – turės prašyti arba kažką išradinėti, o tai jau skatina mąstymą. Galiausiai – reikalaudami iš vaiko, patys turime būti gyvenimo be ekrano pavyzdžiu.
Man jau net nejuokinga, o liūdna, kai suaugęs žmogus sako, kad negali susitarti su savo dvimečiu. Su 12 kilogramų sveriančiu 90 centimetrų ūgio pypliu?
Mes dideli ir sunkūs, dėl to galime vaiką pakelti ir nunešti ten, kur nėra tų technologijų. Sunku, jis priešinsis, gal verks, bet niekas ir nežadėjo, kad pagimdžius vaiką bus lengva. Su tėvyste ateina ir atsakomybė diegti tam tikras elgsenos normas. Laikas eiti nuo kompiuterio, vadinasi – laikas. Ir tai ne diskusija.
Ir kamuolys, ir „iPad“ – tie patys vystymo įrankiai
Svarbu kontroliuoti, kaip vaikas žiūri. Viena, kai pasodiname prieš kompiuterį, kad atsikabintų, o kitas – kai padedame ir žiūrime kartu. Nes geriausias žaislas, geriausia technologija vaikui yra tėvai. Visa kita tik vystymo įrankiai. Ar kamuolys, ar „iPad“. Tad reikia džiaugtis, kad dabar turime daugiau įrankių negu prieš 20 metų, o ne skųstis, kad šitie įrankiai nepatinka.
Jei skaitymą gali papildyti technologijos – kodėl gi ne? Vaikams patinka katės, kalbate apie jas ir išaiškinate, kad liūtas irgi katė.
Vaikui pasidaro įdomu, jis gali klausyti ir klausyti. Tačiau net tris valandas apie jas kalbėję nepasieksite tokio efekto, kokį duos vienas filmukas apie liūtą laisvėje.
Anądien skaičiau knygą su dukra. Ten paminėjo stalaktitus. Dukra klausia, kas tai? Galėjau pasakoti, tačiau turiu kompiuterį ir iškart parodžiau. Ir tuoj radome visokių įdomybių, o po to pratęsėme apie stalagmitus, olas. Buvo labai įdomu, o be technologijų tai nebūtų įmanoma.
Technologija – puiki mokytoja. Ji visada bus čia, visada džiaugsis vaiko sėkme, visada pagirs, kai vaikas pasieks reikiama rezultatą, nepradės nuobodžiauti ir nekels balso. Žaisdami „iPad“ vaikai kartoja garsus, patys išmoksta dainuoti anglišką abėcėlę ir, galiausiai, taip išmoksta užsienio kalbą be akcento.
Kodėl astrofizika turėtų juokinti?
Taigi, tokia švietimo sistema, kokią mes žinome jau pasenusi. Ar ji neveikia? Puikiai veikia šimtus metų. Visi iškala, visi pakartoja ir visi patenkinti. Tačiau ši sistema pasenusi. Dailyraštis tikrai buvo labai svarbus XIX a. imperijose, kai reikėjo gražiai rašyti laiškus, nes adresatas dar gali ir neperskaityti. Dabar to nebereikia.
Kiti pedagogai sako, jei atiduosi viską vaikui į rankas, būsi pasmerktas nesėkmei – jis mokysis tik to, ko norės, praleis tai, kas svarbu.
Tačiau jei tikime ir leidžiame vaikui siekti, galime nustebti gautais rezultatais. 3-4 metų vaikui duodame žinių patikrinimo testą, jis stengiasi, jam sunku, o mes išdidžiai prikišame: „Ir to nesuprati?“
Lyg jo gyvenimą lems tai, kiek jis dabar raidžių žino ir kaip žingsnius skaičiuoja. Visa tai jis tikrai išmoks, o, štai, vaizduotės laisvę gali ir prarasti. Vidutinybių ugdymas yra reikalingas mašinai kuri nebeegzistuoja. Tad kodėl nepasirinkus kitaip – mokyti tai, ką vaikas tuo metu nori mokytis.
Sako, atsirado technologijoms žmogus nuo žmogaus nutolo? Bet ar labai jau artimas vaikui mokytojas, kuris 40 minučių bambą prieš klasę viena tema? Ten jokios bendrystės – tik perpylimas iš vienos galvos į kitą. Bendrystė, kai kartu džiaugiamės atradimu, vaikas patiria džiaugsmą kažko pasiekęs.
Mūsų mokymo metode itin pasitvirtino vaikų inicijuojami klausimai. Aš paruošiu temą, o po to klausinėja vaikai. Ar traukinys gali važiuoti atbulas? Ar gali nusukti nuo bėgių? Vaikui tai įdomu, reiškia tai skatins kūrybingumą.
Visi šneka, kad ugdymas turi būti kūrybingas, individualizuotas ir smagus. Ir tokių mokyklų daugėja. Kauno akademijoje matematikos moko iš „Youtube“ filmukų ir tai veikia!
Kad vaikas degtų aistra, jam turi patikti, jis turi turėti vidinę motyvaciją. Vaikams patinka žaisti, nes jie žaidžia tai kas jiems patinka, kas jiems smagu. Leiskime vaikams naudotis XXI a. kūriniais ir jie padės tobulėti. Sakote, be vadovėlio nieko neišmoksi? O kiek jūsų gali cituoti savo biologijos vadovėlį? O juk skaitėte, mokėtės ir tai buvo labai labai rimta.
Todėl sakau – tegul rimtai kalba rimti ekspertai, o vaikams turi būti linksma, suprantama ir įdomu. Mano devynmetis vaikas namie žiūri astrofiziko Neilo deGrasse laidas, nes mokslininkas tai papasakoja įdomiai ir vaikas laukia nesulaukia, kada pasirodys naujas jo filmukas. Todėl norėčiau juoktis žiūrėdama medžiagą apie astrofiziką, nes tokia padės mokytis vaikams.
Parengė Arnoldas Lukošius
