Taigi, kol vieni ieško šalmų, apsaugančių nuo mikrobangų spinduliavimo, bijo, kad internetas vaiką pavers bukapročiu monstru, kiti populiarina išmaniąją tėvystę. Vaikų darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja Austėja Landsbergienė sako, kad technologijos nėra blogai ir su vaikais apie jas reikia kalbėtis.
„Daugumoje ES šalių draudžiama jaunesnius negu dvylikos metų vaikus namuose palikti vienus. Lietuvoje tokia situacija, kad mažesniam vaikui baigiasi pamokos, o tėvai negali baigti darbo, tad nori žinoti, kaip jam sekasi grįžti namo ar nuvažiuoti į būrelius. Mobilusis ryšys gali būti vienintelė galimybė pasiekti vaiką“, – teigia A.Landsbergienė.
Nerimaujantiems, kad išmanųjį telefoną turintis vaikas gali susidurti su grėsmėmis internete, ji pataria atžalą mokyti, ir kalbėti apie jas. Išties, mažieji internete gali susidurti su erotiniu turiniu suaugusiems, smurtą vaizduojančia informacija. Vaikams nederėtų pernelyg anksti registruotis socialiniuose tinkluose, kuriuose juos nesunkiai gali pasiekti nepažįstamieji.
„Vaikus reikia mokyti apie riziką, o dažniausiai tėvai tiesiog uždraudžia naudotis telefono funkcijomis. Tačiau tuomet vaikai naršys slapta, nežinodami, kokių pavojų gali sutikti“, – teigia edukologijos mokslų daktarė A.Landsbergienė.
Ji priduria, kad internete vaikams naudingo turinio yra tiek daug, jog darosi sunku išsirinkti geriausią.
„Lavinančios ir ugdančios interneto galimybės yra begalinės. Vaikai gali gyvai pamatyti, kaip žaidžia liūtė su savo liūtukais, arba kaip šią akimirką gyvena ruoniai prie Ramiojo vandenyno. Todėl visąlaik pagalvoju, kaip pasisekė mūsų vaikams, kad jie gyvena dabar“, – mintimis dalijasi A. Landsbergienė.
Labai panašią minti IBM konferencijoje išsakė ir garsus JAV aktorius Forestas Whitakeris. Juodaodis su beveik juntamu pavydu kalbėjo, kad jo vaikystės pasaulis apsiribojo namais, mokykla ir keliais kvartalais tarp jų, o dabar, kur begyventum, nebejauti sienų.
Internetas leidžia lankytis bet kurioje Žemės vietoje, stebėti kosmosą ir draugauti su tolimiausių egzotiškų salų vaikais.
„Bitė Lietuva“ generalinis direktorius Chrisas Robbinsas sako, kad Vakarų Europoje sparčiai plinta išmaniosios tėvystės fenomenas, kuris vis dažniau pastebimas ir Lietuvoje. Jis pastebi, kad vis daugiau vaikų naudojasi telefonais, todėl tėvai aktyviau domisi mobiliųjų privalumais ir būdais išvengti galimų pavojų.
„Išmanieji įrenginiai padeda vaikams mokytis žaidžiant. Tėvai gali parsisiųsti nemokamų ugdymo programėlių įvairiausiomis temomis – nuo to, kaip valytis dantis ar iškepti virtualų duonos kepalą, iki matematinių galvosūkių. Žaidimai, net ir edukaciniai, pritraukia vaikų dėmesį, tačiau į šį procesą turi įsitraukti ir tėvai, padėti savo vaikui“, – sako Ch.Robbinsas.
Pasak jo, kai kurios programėlės ar telefono nustatymai gali padėti apsaugoti vaikus net ir tuomet, kai tėvų nėra šalia: „Į išmaniuosius tėvai gali diegti interneto turinio filtrus, nustato mobiliojo ryšio sąskaitos limitą. Tėvai kreipiasi į mus ir prašo įrašyti programėlių, kurios padėtų surasti pamestą išmanųjį.“
Taigi, bijoti ar nebijoti išmaniojo telefono vaiko rankose, tėvai sprendžia tik pagal savo pačių išmanumo lygį – jei patys neišmano, jiems baisu ir net šiek tiek gėda, kad vaikai orientuojasi geriau. O jei išmano, puikiai žino, kad pamesto telefono paieškos programėlė gali padėti aptikti ir kažin kur su tuo telefonu nuklydusį vaiką.
Ir pats vaikas, mokomas išmaniajame ne tik žaidimus žaisti, bet ir žemėlapį pažinti, miesto transporto tvarkaraščiuose orientuotis, pagalbą vienu mygtuko paspaudimu išsikviesti ir atsakymą į bet kokį kilusį klausimą susirasti, sugebės.
Svarbiausia, nesuklysti – išmanioji tėvystė nėra pokalbis per „Skype“ iš Londono su vaiku, likusiu pas senelius Lietuvoje. Išmanioji tėvystė tai - kai kartu su vaiku prisėdi prie įrenginio ir parodai jam, ką dar įdomaus bei naudingo čia galima nuveikti.
Beje, net ir būnant Londone galima turėti programėlę (pvz.„Optia“), kuri leidžia per atstumą prisijungti prie kito išmaniojo telefono, paredaguoti jame įrašytas programėles, pamokyti jomis naudotis ir pamatyti turinį. Aišku, tai jau tarpusavio susitarimo reikalas – juk nedera užmiršti ir to, kad vaikas yra asmenybė, o ne jūsų nuosavybė, taigi ir paslaptis turi papasakoti pats, o ne jaustis sekamas.
Todėl, kai vaikas prie pietų stalo vis žvalgosi į telefono ekraną, neverta bartis, kad jis nutolo. Paprasčiau pasiųsti jam žinutę, primenančią apie tai, kad sėdite prieš jį – geriau supras, greičiau sureaguos, o kalbant ta pačia kalba – ir suartėti lengviau.
