Rusijos žiniasklaida su pasimėgavimu svarsto, ko gi galima prikišti į tokį įrenginį, kad jis tiek kainuotų, o konkursą skelbusi dukterinė „Gazprom“ įmonė „Gazprom inform“ nemato nei kainoje, nei pačioje idėjoje nieko keisto.
„Žiniasklaidos priemonės mėgina pateikti šią žinią taip, lyg mes už milijonus nusipirkome planšetinį kompiuterį. Išties sumokėta yra už programinę įrangą, leidžiančią bet kurioje vietoje, bet kuriuo metu operatyviai keistis gamybine bei finansine informacija su centrine įmonės kompiuterine sistema.
Ir tai turi atitikti aukščiausio lygio saugumo reikalavimus. Jei kas sugebėtų šią užduoti išspręsti pigiau, būtų laimėjęs konkursą“, – komentavo Rusijos televizijai „Gazprom“ atstovas spaudai Sergejus Kuprijanovas.
Taigi, kokie tie reikalavimai? Pirmiausia, planšetinis kompiuteris savo galimybėmis neturi niekuo nusileisti pagrindiniam A.Milerio kompiuteriui įmonėje. Jis turi būti aprūpintas korporacinio lygio duomenų saugojimo sistema, veikti 3G tinkluose ir atitikti dar bent 500 konkurso organizatorių reikalavimų.
Užsakyme ypač pabrėžiama, kad įrenginys turi būti itin patikimas – kiaurus metus veikti ištisą parą. O bet koks programinės veiklos sutrikimas privalo būti pašalinamas ne lėčiau nei per 4 val. Taigi, iškart galime spėti, kad daugiausia kainuos specialisto nugabenimas į Karibus, jei A.Mileriui nusprendus darbuotis jachtoje planšetinis kompiuteris susipyks su jūros vandeniu.
Kol kas žinoma, kad kompiuteryje bus įdiegta „iOS“ operacinė sistema. Žinių nedaug, bet ir to pakanka abejonėms. Pirmiausia, kiek žinome, „Apple“ nenumatė galimybės diegti šią operacinę sistemą į ne savo gamybos įrenginius. Antra, nepriklausomi Rusijos specialistai abejoja, ar naudojant JAV sukurtą operacinę sistemą, ji netaps pažeidžiama pasinaudojus joje numatytomis landomis.
Taigi, viską pasvėrus, labai panašu, kad kažkas nutarė suploti 9 mln. litų už kiek pagerintą „iPad“ kompiuterį su įdiegtomis VPN bei antivirusinėmis programomis už 20 dolerių – šiaip ar taip, o „iOS“ operacinė sistema tikrai nepajėgia atlikti visko, ką gali didelis kompiuteris.
Lieka tikėtis, kad po to, kai užsakovas gaus savo gaminį, pamatysime bent jau deimantinį jungimo mygtuką, platininį korpusą ir iš sustiklėjusio Čeliabinsko meteorito išpjautą ekraną saugantį stiklą. Tai geriausiu atveju kainą iki kokio šimto tūkstančių pakeltų, o daugiau nieko į galvą neateina.
Juk nesivežios žmogus kino teatro ekrano dydžio planšetės. Ir neįkiši į „iPad“ nė paprasto stacionaraus kompiuterio procesoriaus, nebent nori, kad per tas 5 min., kiek laikys baterija, jis įkaistų lyg lygintuvas. O gal dėl ryšio saugumo, jis bus užtikrinamas laidu ir visa ši kainą mokama už pasaulį apjuosiantį interneto kabelį bei jį nešiosiančių žmonių išlaikymą?
Beje, kaip absurdiškai beskambėtų, tokia suma už planšetę, kitų „Gazprom“ išlaidų savo vadybininkų išlaikymui kontekste, atrodo tiesiog juokinga. Išmokos valdybos nariams 2010 m. siekė 561 mln. rublių (44,16 mln. litų), o 2012 – jau 2 mlrd. 130 mln. rublių (167,6 mln. kitų). Taigi, nenuostabu, kai tiek uždirbantys vyrai neapsižiūri ir sąskaitos gale prirašo 3-4 papildomus nulius.
Keisčiau tai, kad tokius neefektyvius rezultatus duodančia viešųjų pirkimų sistema noriai naudojasi ir mūsų naftoje nesimaudančios šalelės valdžia. Kita vertus – ne keista. Juk nenustebtume, jei ir „Sapran Group“ vadovauja koks nors to paties A.Milerio pusbrolio žmonos sūnėnas.
