- Savaitgaliais, per savo atostogas kartu su savanoriais važiuojate į vis kitas apleistas kapines ir registruojate duomenis apie ten besiilsiančiuosius. Kodėl tai darote?
- Siekiant puoselėti protėvių atminimo bei pagerbimo tradicijas, domėtis savo kilmės šaknimis buvo įkurta „Lapkričio 2-osios draugija“, o kapinių skaitmeninimas yra viena pagrindinių jos veiklų. Šio projekto, simboliškai pavadinto „Atminimo knyga“ tikslas – panaudojant šiuolaikines technologijas sukurti internetinę duomenų bazę apie Lietuvos kapinėse besiilsinčius įvairių tautybių žmones, suteikti galimybę artimiesiems talpinti atsiminimus, nuotraukas ar filmuotą medžiagą ir tokiu būdu kurti vietos bendruomenių prižiūrimas ir puoselėjamas mirusiųjų pagerbimo ir atminimo vietas virtualioje erdvėje.
Vykdydami ekspedicijas atskiruose Lietuvos regionuose matome tą patį vaizdą: kaimai ir miesteliai tuštėja, dalis kaimų sparčiai virsta miestiečių savaitgalio vilomis, o kapinaitės tiesiog nyksta. Ir todėl siaurėja mūsų visų istorinė atmintis, mes tampame vis labiau atsieti nuo savo šaknų. Dar didesnė atskirtis laukia mūsų vaikų ir anūkų, kurie ne tik kad dar labiau išsisklaidys po platųjį pasaulį, bet ir jiems vis mažiau egzistuos realybė, kurios atspindžių nebus internete. Tuo būdu, manome, kad skaitmenindami kapines ir sukeldami jas į internetą mes padedame ateities kartoms neprarasti savo istorinių šaknų, saitų su gimtine.
O pradėjome šį projektą nuo savęs, savo artimųjų. Pirmiausia, dar 2011 metais, surašėme Kernavės kapinaites, nes jose ilsisi mano protėviai iš mamos pusės. Tais pačiais metais globojami Biržų evengelikų reformatų kunigo Rimo Mikalausko, suskaitmeninome keletą labai įdomių evangelikų reformatų kapinių Biržų rajone. Vėliau pradėjome tikslingai organizuoti jaunimo vasaros ekspedicijas į atskirus šalies regionus - Kėdainių rajoną vidurio Lietuvoje, Varėnos rajoną Dzūkijoje, Neringą pajūryje.
- Kaip gi vyksta pats darbas - kapinių skaitmeninimas?
- Mes atvykstame į kapines ir eilė po eilės visas jas surašome, nufotografuojame ir užfiksuojame GPS koordinates. Fotografuojamas ne visas kapas, o tik paminklas. Jeigu užrašas paminkle užima nedaug vietos, tas ypač liečia aukšto profilio paminklus, tuomet fotografuojame tą paminklo dalį, kurioje yra įrašas apie apie palaidotąjį asmenį, t.y. jo vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos, amžius, profesija, jam skirta epitafija.
Mums svarbu ne paminklas, jo forma, medžiaga, iš kurios jis pagamintas, bet informacija apie velionį. Visos kapavietės nefotografuojame ir dėl etinių sumetimų – vienos būna labiau sutvarkytos ir prižiūrėtos, kitos seniai belankytos. Norime likti neutralūs šiuo subtiliu aspektu, todėl objektyvus nukreipiame tik į paminklų užrašus.
- Bet juk yra daugybė kapų, kurie neturi nei paminklų, nei jokių užrašų. Ar juos taip pat fotografuojate?
- Taip ir duomenų bazėje pavadiname bevardžiais. Viliamės, kad galbūt vietos bendruomenė, vyresni gyventojai vėliau juos įvardins.
Kuo senesnės kapinės, tuo daugiau bevardžių kapų. Taip pat senose kapinėse apstu neįskaitomų arba tik iš dalies įskaitomų užrašų. Pavyzdžiui, Salako senosiose katalikų kapinėse mums pavyko perskaityti gal tik 10 proc. ant paminklų esančių užrašų. Kiti – arba nusitrynę, arba nutrupėję, užlipinti pusantro šimto metų lietaus ir dulkių skiediniu, kurio neįveikia net ir metalo šepetis.
Padirbėję kapinėse paprastai keliaujame į artimiausios mokyklos kompiuterių klasę arba sėdame prie savo atsivežtų kompiuterių ir suvedame duomenis, apdorojame nuotraukas. Darbas prie kapinių duomenų bazės baigiamas jos įkėlimu į interneto svetainę www.atminimoknyga.lt .
Sudarę kapinių duomenų bazę vėliau mes dar kartą grįžtame į vietos bendruomenę, kalbiname žmones, kad ją imtų pildyti prisiminimo dokumentais: biografijomis, prisiminimais, nuotraukomis ir šitaip bendromis pastangomis būtų kuriama tos gyvenvietės Atminimo Knyga. Dalis žmonių tam greičiau subręsta, dalis vėliau.
Suprantame, kad šis reikalas yra subtilus, sąmoningai paliekame jį savieigai, kartu pasikliaudami vietos šviesuoliais, kraštotyros entuziastais.
- Lietuvoje ir lietuvių užsienio kolonijose yra mažiausiai 7000 kapinių. Kiek kapinių jums jau pavyko suregistruoti?
- Šiuo metu duomenų bazėje turime 60 kapinių ir apie 29 tūkstančius įrašų. Taip, tai tik lašas jūroje. Yra apie 7000 kapinių, o kiek mirusiųjų jose palaidota – belieka tik spėlioti. Labai džiaugiuosi, kad prie mūsų jungiasi vis daugiau savanorių iš įvairių Lietuvos vietų, siūlo savo pagalbą, dalinasi informacija, patarimais ir tuo, ko labiausiai trūksta mūsų šiąpusiame pasaulyje – geru žodžiu.
- Ar vieninteliai užsiimate tokia neįprasta veikla?
Lietuvoje veikia organizacija “Maceva”, užsiimanti žydų (litvakų) kapinių surašymu. Tai pakankamai atsakingas ir kruopštus darbas, nes didžioji dalis užrašų ant žydų paminklų yra atlikti jidiš kalba ir hebrajų rašmenimis, ir Lietuvoje nėra daug žmonių, galinčių juos perskaityti .
Kitas projektas yra kuruojamas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios. Mažojoje Lietuvoje jie registruoja palaidojimus savo konfesijos kapinaitėse.
Reikėtų paminėti ir kapinių ir kapų tyrinėjimo senbuvius – Dailės akademijos ir Klaipėdos universiteto mokslininkus bei studentus. Vilniaus krašto kapinėse aktyviai darbuojasi kraštotyros specialistai iš Lenkijos bei vietiniai lenkai. Na ir, aišku, kalbant apie kapinių skaitmeninimą, neįmanoma nepaminėti A.Mickevičiaus fondo atlikto Vilniaus Bernardinų kapinių suinventorinimo ir restauravimo. Šis projektas, kuriam vadovavo patyrusi kultūros paveldo specialistė Gražina Drėmaitė, yra unikalus tuo, jog bene pirmąkart Lietuvoje buvo pasistengta suformuoti pilną istorinėse kapinėse palaidotų žmonių sąrašą, sujungiant duomenis, esančius ant paminklų, su duomenimis, esančiais istoriniuose archyvuose.
- Teko skaityti, kad Vakarų šalyse egzistuoja dideli duomenų bankai, veikia galingi kapinių bei genealoginės paieškos portalai. Panaršę internete, žmonės nesunkiai randa kapinių ir jose palaidotųjų abėcėlinius sąrašus.
- Kuomet pradėjome domėtis užsienio patirtimi, pamatėme, kad užsienio valstybėse - Šiaurės Amerikoje, Europoje, įskaitant ir mūsų kaimynus lenkus ir latvius kitaip suorganizuota ir informacinių sistemų veikla.
Mes jau seniai galėjome savo informacines sistemas, tarkim, gyventojų registrą, papildyti keliais elementais, ir dabar būtume sukaupę mažiausiai 15 metų skaitmeninius įrašus apie maždaug 600000 iškeliavusių Anapilin mūsų žmonių poilsio vietas.
Deja, to iki šiol nepadarėme. Apskritai, civilizuotas pasaulis kapinių inventorizavimo darbus jau yra nuveikęs. Tik mes čia, Europos centre, niekur neskubam.
