Mažiau, bet daugiau, reiškia – geriau
Prieš metus, kai taip pat žaidžiau su „The New iPad“, irgi neradau prie ko prikibti. Tiesa, ir ano, ir šio ekranai per minutę nusitapšnoja, kaip taurės nevalyviausio barmeno rankose, bet tai jau neišvengiama liečiamų ekranų liga. Liūdna tik, kad po pirmo pačiupinėjimo pusė grožio dingsta.
Tačiau tuomet, džiaugdamasis „GarageBand“ paprastumu ar naršydamas internete, nuolat galvojau apie tai, kur dabar tą „iPad“ pasidėti, nes jau atsibodo laikyti rankoje. Turėdamas kokį stovą ar laikiklį, galėjai džiaugtis ekrano raiška ir veikimo greičiu. Tačiau negalėjau nė pagalvoti, kad tokį daiktą visur nešiočiausi su savimi – visi senesnės kartos įprasto dydžio „iPad“ buvo praktiškai nemobilūs.
Na, taip, tai ne komoda – tačiau nešiotis jį buvo tiek pat malonu, kiek mėgėjui fotografui brangų veidrodinį fotoaparatą. Nusiperki, pirmą mėnesį džiaugiesi funkcionalumu, po to supranti, kad jis vis dažniau dulka stalčiuje, o fotografuoji ir vėl savo išmaniuoju telefonu.
Taip atsitiko ir su visų senesnių kartų „iPad“ – turintys juos pažįstami po kelių savaičių džiaugsmo, grįžo prie savo „iPhone“, o „iPad“ liko vietoj nešiojamo iš kambario į kambarį namų kompiuterio. Jie šaipėsi iš mano „Galaxy Note“, bet kelionėse patogiausiai internete naršiau aš.
Tik paėmus į rankas „iPad Air“, pasidaro aišku – kai kas keičiasi iš esmės. 469 g tiesiog neaprašomai geriau negu buvę 652 g. Taip, „iPad Mini“ irgi patogus rankoje, tačiau tai jau pernelyg primena didžiulį telefoną, o man, senukui, norisi didesnio patogaus ekrano. Ypač, kai tas ekranas toks pats geras kaip buvusio modelio. Ir sunkiai, bet telpa, į vidinę palto kišenę (ji pas mane didelė).
Taigi, laiko ratas apsisuko. Kadaise vyrai didžiavosi vieninteliu daiktu, kurį turi mažesnį negu kiti – telefonu. Po to ir šioje srityje pradėjo varžytis kieno didesnis. O dabar vėl galima didžiuotis turint mažesnį. Bet ne ekraną, o įrenginį.
Kas dar nežino, „iPad Air“ plotis beveik 17 cm ir tai 1,6 cm mažiau negu senesnio modelio. Be to, jis beveik 2 mm plonesnis ir per plauką trumpesnis.
Greitis ir dar kartą greitis
Kadangi turėdamas šį „iPad“ rankose šalia neturėjau kito, tai kažkokio akivaizdaus palyginimo pateikti negalėčiau. Tačiau faktas yra tas, kad absoliučiai viskas, ką išmėginau veikė, veikė greitai, programos užsikrovė akimirksniu, bevielio interneto jungtis akivaizdžiai greitesnė negu mano nešiojamo kompiuterio.
Pirmą kartą ištraukus iš dėžutės ir įjungus, pilnai paruošti darbui planšetinį kompiuterį užtruko apie 5 min. Atkreipkime dėmesį, kad į „Apple“ duomenis įvedinėjau tik antrą kartą, o ilgiausiai užtrukau suvesdamas bevielio namų interneto slaptažodį. Vėlgi, keista, kad čia nenumatytas greitojo prisijungimo variantas, kurį palaiko kai kurie bevieliai įrenginiai.
Taigi, lėčiausias dalykas šiame „iPad“ buvo mano pirštas, suvedinėjantis ekrano atrakinimo kodą ir (kas, beje, itin erzintų visus „Android“ savininkus) savo slaptažodį kiekvieną kartą sugalvojus atsisiųsti kažką naujo iš „App Store“. Akivaizdu, kad pirštų atspaudų skeneris „Apple“ tikrai reikalingas, tad lauksime jo „iPad 6“.
Pamėginus groti „GarageBand“ didelio skirtumo tarp šio ir prieš metus bandyto įrenginio nepajutau – tiesiog ir tada, ir dabar viskas veikia puikiai, o padvigubėjusio garso takelių skaičiaus neprireikė, nes laiko rimtai kūrybai nebuvo.
Iš tiesų, mėginant „iPad Air“ neapleido pojūtis, kad rankose laikau mustangą surištomis kojomis. Galios daug, tačiau nelabai yra kur ją išmėginti – juk visos programėlės ir anksčiau veikė be priekaištų. Taigi, laikas žodį tarti programų kūrėjams – juk net gėda būtų neišnaudoti visų tokio daikto resursų.
Kita vertus, pamėginus įsivaizduoti, ką jis sugebės pilnai išnaudojus turimą procesoriaus galią, net gaila darosi nešiojamų kompiuterių gamintojų. Tačiau tai jau prielaidos, tad grįžkime prie daikto.
Baterijos kantrybė mane tiesiog sužavėjo. Nors praktiškai visą laiką, kai būdavome namie kas nors žaidė, naršė ir kitaip naudojosi „iPad Air“, per penkias dienas bateriją kroviau tik tris kartus ir grąžinau beveik pilnai įkrautą.
Tie patys ir nauji trūkumai
Kadangi visi kiti šio planšetinio kompiuterio parametrai idealiai sutampa su „iPad 4“, galime tai vertinti, kaip naują trūkumą – kas buvo privalumas prieš pusmetį, jau virto atsilikimu. Nors „Apple“ teigia, kad vaizdo kamera pagerinta, raiška jos išliko tokia pati, o 5 MP šiais laikais jau beveik kelia liūdesį.
Tai, kad turintis tokią ekrano raišką įrenginys filmuoja mažesne raiška negu gali rodyt, – irgi keista. Na, gerai, 1080p nėra mažai, bet juk į duris laužiasi 4K era.
16 GB vidinė atmintis (gavau išbandyti mažiausios talpos modelį) per penkias dienas beveik prisipildė. Nieko naujo, tačiau piktybinis „Apple“ nenoras kurti patogius pirkėjui įrenginius atgraso – paprasčiausias „microSD“ lizdas išgelbėtų nuo poreikio mokėti tiesiog nesveiką antkainį už padidintą talpą.
Realybė tokia, kad norint planšetiniu kompiuteriu nuveikti ką nors prasmingo, tikrai reikėtų bent jau 64 GB vidinės atminties. Retina ekranams kuriamos HD programėlės reikalauja daug vietos, todėl tie 16 GB atrodo lyg riešutas drambliui. Na, bet tai senos žinios, norintys ras tos vietos debesy, tad pasilieku šią raudą sau… ir Steve'ui Wozniakui, kuris skundėsi tuo pačiu.
Turėję senesnį modelį iškart pastebėtų atsiradusį kitą trūkumą, kuriuo „iPad Air“ tenka mokėti už lieknumą – ekrano stiklas tiek suplonėjo, kad stipriau spustelėjus linksta, lyg pigus plastikas. Ypač tai jaučiasi, kai stipriau spaudai ekrano viduryje.
Tai nėra jokia tragedija – daugelis „Android“ planšečių niekada ir nebuvo geresnės – tačiau tokiam brangiam įrenginiui plastikinis ekrano jausmas žavesio neprideda. O savininkui neprideda pasitikėjimo gaminio tvirtumu.
Tačiau jei tik toks mokestis yra už galimybę patogiai laikyti planšetinį kompiuterį fantastišku ekranu ir fantastišku procesoriumi vienoje rankoje, aš pasiryžęs pakentėti.
Gaila, kažko dagiau ir neparašysiu – niekas gerų daiktų ilgam neskolina. Tačiau noras tokį įsigyti širdy liko. Bent jau todėl, kad dar kartą įsitikinau, jog muzikantams geresnio planšetinio kompiuterio tiesiog nėra. Et, jei dar ir pinigai kišenėje tam norui širdy prilygtų…
