Pirmiausia – apie sąvokas
„Bet kuris ligotas, sužalotas, neįgalus ar kitaip deformuotas, dėl to bjaurius ir nemaloniai atrodantis žmogus gali pasirodyti viešose San Fransisko miesto ar rajono vietose ir keliuose, jei nerodys savo trūkumų visuomenei“, – rašoma 1867 m. San Fransiske priimtame „Bjaurumo įstatyme“.
Nuo to laiko visuomenė pažengė labai toli. Niekas neįgaliųjų prievarta nebeišveža į specialias ligonines, nebedraudžia jiems tuoktis, net ir visuomeninis transportas jau pritaikytas žmonėms su vežimėliais.
Tačiau visuomenė žmones, turinčius vieną ar kitą negalią (arba neturinčius vieno ar kito organo), vis dar klaidingai vadina neįgaliaisiais. Apsidairę aplink pamatysime, kad tarp sveikų neįgaliųjų dažnai yra daugiau negu tarp „nekomplektuotų“.
Netalentingas aktorius gali turėti visas galūnes ir vis tiek išliks neįgaliu scenoje, o Sarah Bernard išliko genialiausia visų laikų Prancūzijos aktore net po to, kai jai amputavo koją.
Mokyklą puikiai baigęs Seimo narys gali siūlyti kvailiausius įstatymus, o genialus fizikas Einsteinas sirgo disleksija, kalbėti pradėjo trejų, mokykloje nesugebėjo mokytis aritmetikos. Ir tai niekai – išradėjas Albertas Edisonas skaityti išmoko tik dvylikos, o rašyti jam nelabai sekėsi visą gyvenimą.
Iškiliausias JAV prezidentas Franklin Rooseveltas 39 m. buvo paralyžiuotas, atsisėdo į vežimėlį ir tik po to tapo gubernatoriumi bei prezidentu. Protingiausiu pasaulio žmogumi vadinamas Stephenas Hawkingas serga sunkiausia amiotropinės lateralinės sklerozės forma, valdo tik vieną antakį, turėjo mirti prieš tris dešimtmečius, tačiau vis dar rašo mokslines knygas ir skaito paskaitas.
Yra ir daugiau pavyzdžių, tačiau ir šių užtenka, kad aiškiai suvoktume – neįgalumas yra tik žodis, aplinkybės ir pasirinkimas. Juk šitų žmonių niekas nedrįstų pavadinti neįgaliais. Todėl pirmiausia visuomenei reikia išmokti ne liūdnai linguoti galvas, o matyti neįgaliuosiuose įgalius atlikti vieną ar kitą naudingą darbą žmones.
O technologijos padeda kompensuoti tai, ko jie neteko. Ir, beje, padeda labai išmaniai.
Ranka, kurią gali „atsispausdinti“
Penkiametis Liamas Dippenaaras jau turi dirbtinę ranką ir sėkmingai valdo visus penkis jos pirštus. Ir dėkingas jis už tai ne milijardinėmis lėšomis disponuojančioms medicinos bendrovėms, o dviem nepažįstamiems vyrukams iš skirtingų pasaulio pusių ir 3D spausdintuvui.
Viskas prasidėjo, kai 2011 m. Pietų Afrikoje gyvenantis Van Asas neteko dešinės rankos pirštų ir paskelbė internete žmogaus, kuris galėtų prisidėti kuriant dirbtinės rankos projektą paiešką. Atsiliepė JAV Vašingtono valstijoje gyvenantis Owenas.
Vyrai iškart sutarė, kad kai jų projektas bus baigtas, taps nemokamai prieinamas visiems. Kompanija „MakerBot“ jiems padovanojo du stalinius 3D spausdintuvus. Naudodami nemokamą „OpenSCAD“ programinę įrangą jie projektavo pigų protezą, o pasiektą progresą aprašė tinklaraštyje „Coming up Short Handed“.
Šią svetainę aptikusi Liamo mama kreipėsi į jos kūrėjus, ir geradariai po kelių bandymų sukūrę ranką tiesiog padovanojo ją berniukui. Baigę kurti Liamo „roboto“ ranką jie suteikė teisę šį projektą naudoti kiekvienam norinčiam. Dabar į juos kreipiasi šimtai žmonių, prašančių pakonsultuoti, kaip sukurti ranką sau ar savo artimiesiems. Štai ką gali geras žmogus su tinkama technologija.
„iPhone“ revoliucija
Prieš atsirandant išmaniesiems telefonams technologija, įgalindavusi nebylį palietus užrašytą žodį ekrane jį ištarti (elektroniniu balsu) kainavo apie 8 tūkst. dolerių ir mažai kam buvo įperkama. Dabar pakanka įsigyti planšetinį kompiuterį ar išmanųjį telefoną, įsidiegti kokybišką tokią funkciją atliekančią programėlę apple.com/us/app/proloquo2go/id308368164?mt=8"="">apple.com/us/app/proloquo2go/id308368164?mt=8"" target="_blank">(„Prologuo2Go“, „TapToTalk“ ir t.t.) ir tu jau kalbi.
Net paprasčiausias „Google“ vertėjas turi galimybę ištarti užrašytus žodžius. Tiesa, kol kas ne lietuviškai, tačiau kitas kalbas išmokti gali ir nekalbantys.
Tik atsiradus „iPhone“, vienas Jeremy Browno vardo pradinės mokyklos autizmu sergantiems vaikams moksleivis paėmė į rankas įrenginį su liečiamu ekranu ir iškart pradėjo tobulai juo naudotis. Mokytojai pastebėjo, kad ši technologija labai tinka autistams, jie kur kas geriau mokosi, 80–90 proc. mokinių iOS įrenginiai pagelbėjo smarkiai pasitempti.
Galiausiai tai paskatino sukurti tiek lavinamųjų programėlių žmonėms, turintiems specialių poreikių, kad šiuo metu „Apple“ programėlių parduotuvėje yra netgi atskiras skyrius, skirtas tik tokio tipo programėlėms.
Reabilitacija žaidžiant
Kol kas lietuvių startuolio „DevMotion“ idėja tik pristatoma medikams ir verslininkams, tačiau pati sistema jau sukurta ir gali puikiai pagelbėti traumuotiems žmonėms, kuriems reikia reguliarios specialios mankštos. Ypač ji tinkama nuolat kartoti neįdomius judesius tingintiems vaikams.
„DevMotion“ idėja labai paprasta – suderinti žaidimą, reabilitacinius pratimus ir medikų priežiūrą. Pasitelkus įrenginį „Kinekt“ televizoriaus ekrane žaidžiamas žaidimas, kurio metu reikia atlikti vienokius ar kitokius judesius. Juos nuotoliu būdu gali sekti, koreguoti ar taisyti reabilitacijos specialistas, kuris mato progresą, keičia intensyvumą ir t.t.
Paprasta ir efektyvu – kažkada ištobulinus sistemą žmonėms nebereikės savaičių leisti ligoninėse, reikiamus pratimus jie galės atlikti namie ir nenuobodžiaudami.
Buitis be vargo
Galime pasakoti apie išmaniuosius namus, liečiamu ekranu valdomą šviesą ir šildymą, be rakto šeimininkui atsirakinančias duris… Tai jau realybė, tačiau kol kas labai mažai kam prieinama.
O štai paprasčiausias dulkių siurblys-robotas gal ir brangokas, tačiau įperkamas. „Roomba“, „Samsung NaviBot Silencio“, „Braava“ – parduotuvėse galima rasti ne vieną „iRobot“ klasės gaminį. Daiktas, kuris pats valo grindis, tikrai padės kiekvienam neįgalinčiam to padaryti.
Pridėkime indaplovę, skalbimo mašiną, biotualetus ir suprasime, kiek kartų lengviau gali gyventi šiuolaikiniame pasaulyje tokių darbų neįgalintis atlikti žmogus.
Išmanioji lazdelė
2011 m. pagrindinį kompanijos „Fujitsu“ surengto konkurso prizą laimėjo lietuvė dizainerė Eglė Ugintaitė, sukūrusi išmaniąją lazdelę senukams „The Aid“. Kitaip negu daugelis tokius apdovanojimus pelniusių darbų, šis neliko dulkėti stalčiuose ir šių metų pradžioje „Fujitsu“ pristatė patobulintą lietuvės sukurtos vaikščiojimo lazdos prototipą.
Lazdoje sumontuotas GPS imtuvas ir siųstuvas, 3G, „Bluetooth“ bei „Wi-Fi“ ryšio technologijos, o rankenoje – įvairius įspėjimus galintis perduoti LED ekranėlis. Iš anksto kompiuteryje suplanavus būsimos kelionės maršrutą, lazda rodys reikiamą kryptį švytinčiomis rodyklėlėmis ir vibruos, jei pasuksite ne ten.
Lazda automatiškai susisiekia su pasirinktu kompiuteriu ir perduoda informaciją apie senuko būklę artimiesiems arba slaugėms, netgi pasiunčia įspėjimo žinutę ir elektroninį laišką, jei kyla įtarimų, kad jos savininkas parvirto, o nustačiusi, kad sutriko širdies ritmas, tuoj pat susisiekia su pagalbos tarnyba.
Nors ši lazda pirmiausia skirta senukams, „Fujitsu“ atstovai tiki, kad ji pravers ir neįgaliems žmonėms ar į tolimą kelionę pėsčiomis išsiruošusiems turistams.
Gelbėjantis diržas
2013 m. gegužę Raiso universiteto (Teksasas, JAV) inžinieriai ir studentai sukūrė epilepsijos priepuolius nustatantį ir pranešimus perduodantį diržą „Smart“. Kol kas gamyboje jis dar nepasirodė, tačiau jo paskirtis aiški – epilepsija sergančius žmones priepuolis gali ištikti bet kurią akimirką, tad diržas į tai reaguoja ir iškart pasiunčia žinutę globos darbuotojams ar gelbėjimo tarnyboms. Numatyta, kad šį diržą galės nešioti visi vyresni nei šešerių metų ligoniai.
Liečiamas ekranas su Brailio raštu
Išmaniuosius telefonus aklieji kol kas gali valdyti nebent balsu. Ir gauti iš jų tik garsinę žinutę. Taigi, vis didėjantys ekranai jiems jokios naudos neduoda. Tiesa, neduoda kol kas.
Jau 2011 m. indas Sumitas Dagaras pradėjo kurti telefoną, kurio ekrane vaizdai pateikiami iškylant adatėlėms. Gavus žinutę iš formą įsidėminčio metalo pagamintos adatėlės suformuoja užrašus Brailio kalba. Be to, projekte numatyta, kad tokiu būdu ekrane bus galima netgi atvaizduoti vietovės žemėlapį ir piešinius.
S.Dagaras tikėjosi, kad telefoną pavyks išleisti iki 2013 m. pabaigos. Kol kas apie užbaigtą gaminį nieko negirdėjome, nors Indijoje pirmasis veikiantis prototipas buvo parodytas dar šių metų balandį.
Spalvos jų nematantiems
Trisdešimtmetis muzikantas Neilas Harbissonas kenčia nuo įgimtos achromatopsijos. Jis ne šiaip neskiria kai kurių spalvų, o mato visiškai nespalvotą pasaulį.
Tačiau jau nuo 2004 m. jis išmoko spalvas… girdėti. Jam padeda paties sukonstruotas prie galvos tvirtinamas įrenginys, kurį menininkas pavadino „Eyeborg“.
Virš galvos esanti kamera fiksuoja spalvas ir paverčia jas garso tonais, kuriuos perduoda per kaulą. Neilas teigia, kad tokiu būdu jis skiria 360 atspalvių – gerokai mažiau negu mūsų matomi milijonai, tačiau begalybę kartų daugiau negu nė vieno.
Verti paminėti
Rankų neturintys žmonės tekstus jau gali rinkti naudodamiesi klaviatūra „Lucy 4 Keyboard“. Čia raidės renkamos prie akinių ar galvos pritvirtintu lazerio spinduliu, nukreipiant jį į reikiamą raidę ekrane. Alternatyvia tam gali būti ir akių judesius sekanti „DynaVox EyeMax“ technologija. Kamera seka į ekraną žiūrinčio žmogaus akių judesius ir jis reaguoja į žvilgsnį bei mirksėjimą.
Praėjusių metų pabaigoje BBC pranešė apie JAV mokslininkų sukurtą mintimis valdomą robotą. Rankos formos robotą išmėginti sutikusiems dviem visiškai paralyžiuotiems žmonėms – Janui Scheuermannui ir Jane, į smegenis buvo įauginti valdymo impulsus perduodantys implantai ir jie per kelis mėnesius puikiai įgudo tą ranką valdyti, netgi sugebėjo priversti ją pakelti prie lūpų kavos puodelį.
Japonijos robotų konstravimo kompanija „Cyberdine“ sukūrė hibridines pagalbines galūnes (HAL). Tai baterija maitinamos dirbtinės kojos, kurios reaguoja į žmogaus raumenų impulsus ir padeda vaikščioti žmonėms, nebegalintiems valdyti savo kojų. Galūnės buvo pripažintos saugiomis, todėl nuo 2010 m. kompanija nuomoja Japonijos ligoninėms 330 porų tokių roboto kojų. Vienos poros nuoma metams kainuoja 4,7 tūkst. litų.
