Optimizmas, arba kaip turi būti
„Prezidentė sakė, kad pasaulis keičiasi, mes turime ugdyti kūrybiškus žmonės. Nebėra taip svarbu, kaip anksčiau sugrūsti į mokinio galvą kiek galima daugiau informacijos. Kaip būdavo anksčiau – mokytoja dėsto, tu įsidėmi, atsiskaitai, gauni tos pačios mokytojos nustatytą pažymį ir gerai“, – pokalbį pradeda „Microsoft“ sprendimus išmaniai mokyklai parodoje „Mokykla 2013“ pristatęs „Atea“ marketingo direktorius Simonas Stūrys.
„Manau, ta metodika jau atgyvenusi. Dabar mokytojo vaidmuo turėtų būti ne mokyti, o padėti mokytis. Vaikai jau mokosi patys. Tie dalykai, kuriuos mes vadiname „žaislais“, technologijų naujovėmis, vaikui jau įprasta nuo gimimo kasdienybė. Viskas priklauso tik nuo to, kaip jie naudos tas priemones, kokias mokytojas duos užduotis, kokie projektai bus daromi“, - sakė jis.
Jei įsivaizduojate, kad kalbėdami apie ateities pamokas regime išmaniąsias lentas, vaizdo projektorius ir tvarkingai suoluose susėdusius mokinius, kuriems mokytoja išdalino planšetinius kompiuterius su kažkokia aktyvuota programėle – labai klystate. Jau šią dieną egzistuojančios technologijos leidžia viską keisti kur kas radikaliau.
„O kodėl klasė turi būti tokia, kaip nuo seno įpratome? Kodėl tai keturios sienos ir suolas bei vadovėlis, prie kurio esi pririštas? Lietuvoje mobilusis internetas pakankamai geras, todėl mokymasis gali pereiti į kitą lygį, o klasė – išeiti į lauką. Įsivaizduokite, vyksta biologijos pamoka, o visa klasė susėda pievoje.
Pasiima išmaniuosius įrenginius, vaizdo kamerą ir daro įvairiausius projektus – filmuoja, kuria vaizdą, ruošia medžiagą ir deda ją ne į sąsiuvinį, o į interneto erdvę, kurioje gali dalintis žiniomis su kitomis klasėmis“, – stovėdamas prie 3D spausdintuvo mokykloms azartiškai dėsto „Atea“ projektų vadovas Rimas Kareiva. - Be to, išmaniosios technologijos sukuria galimybę sudaryti klasę ne iš 15 vieno rajono gyventojų, o iš mokinių, kurie išsibarstę visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, sudarykime klasę, kurioje kiekvienas vaikas iš kitos šalies – jie tam tikru laiku prisijungia prie virtualios pamokos ir, būdami iš skirtingų kultūrų, skirtingų mentalitetų, jau augdami mokosi bendrauti tarpusavyje“.
Taigi, technologijos gali leisti mažame kaimelyje vieninteliam astronomija besidominčiam vaikui mokytis astronomų klasėje, dalintis su jais per savo teleskopą stebimais vaizdais, lavinti žinias, kurios traukia, ir netapti pašaipų objektu.
Iš skirtingų šalių susibūrę į bendrą klasę mokiniai gali ne vadovėlyje ieškoti egzotiškų gyvūnų vaizdų, o dalintis vabalų nuotraukomis, kurias patys padarė netoli savo namų. Net sirgdamas vaikas namie gali prisijungti prie internetu transliuojamos pamokos ir nepraleisti svarbių užsiėmimų.
Visa tai ne fantastika ir ne tolimos ateities vizijos. Būtinos tam technologijos jau yra ir realiai veikia – planšetinis kompiuteris ar išmanus telefonas bet kur jungiasi prie mobilaus interneto, jo kamera gali siųsti tiesioginius vaizdus. Tiesioginį vaizdo bendravimą ir net konferencijas užtikrina daugybė programų – „Skype“, „Google Hangout“, „FaceTime“.
Kadangi kalbėjau su „Microsoft“ atstovais, jie priminė, kad daugelį dalinimosi dokumentais, vaizdais, bendro darbo, konferencijų ir svetainių kūrimo funkcijų turi debesyje veikianti „Microsoft Office 365“ programinė įranga. Negana to, moksleiviai ir studentai bei mokyklos gali „Education A2“ lygio paketą gauti nemokamai.
Aišku, tai ne vienintelis sprendimas – ta pati „Google“ debesyje siūlo labai daug panašių nemokamų paslaugų. Atrodo, imk ir daryk. Tačiau kažkodėl dar negirdėjau vaikų pasakojimų apie tai, kad šiandien anglų kalbos mokėsi kartu su klase iš Londono mokyklos.
Pesimizmas, arba kaip yra
Bėda ta, kad visos kūrybingo žmogaus vystymo deklaracijos, išmaniosioms klasėms skiriami pinigai ir kompiuteriai yra bejėgiai prieš pačių mokytojų nenorą tobulėti ir mokslo sistemos nenorą ieškoti naujų vertinimo kriterijų.
„Nemažai mokytojų bijo pripažinti, kad jie išmano mažiau už mokinį ir jau tikrai nenori iš jo mokytis. Kai į mano mokyklą ateina mokytoja ir išgirdusi, kad reikės daug mokytis, pasako, kad ji jau viską moka, iškart su tokia atsisveikinu – kaip gali perduoti kažkam norą mokytis žmogus, kuris pats nenori?“ – kalbėjo modernios „Karalienės Mortos“ mokyklos pradinukams įkūrėja A.Landsbergienė.
Prieš kelias dienas mano dukra mokėsi geografijos. Reikia išvardinti dešimt didžiausių salų. Vardina, rodo žemėlapyje ir nieko daugiau apie jas nežino. Sakau: „Ar girdėjai kokie įdomūs medžiai auga Sokortos saloje?“ Ji susidomėjo. Pradedu pasakoti, o žmona ir klausia:
- Ar tai užduota?
- Ne, tos salos net nėra dešimtuke.
- Tai kam gaišini laiką? Po to vėl gaus vos patenkinamą balą.
Ir tai realybė. Taigi, įdomybes, kurias bent jau galima, įsidėmėti tenka atidėti, kad iškaltum tai, ko tau niekada neprireiks, kas nuobodoka, labai nespalvinga ir akimirksniu aptinkama įjungus „Google“.
Niekas nedraudžia domėtis, tačiau niekas ir neskatina. Pamokoje kūrybingą repliką apie dėstomą dalyką išsakiusį mokinį vadiname nedrausmingu. Egzamine irgi nelieps parašyti savo nuomonės ar išdėstyti tai, kas įdomu, suprantama, bei atrodo siektina. Lieps tiksliai išvardinti datas, vardus ir vietas, tiksliai atkartoti kokio nors kritiko sugalvotą nuomonę apie kokį nors reiškinį. Kažkaip toloka nuo kūrybingo žmogaus vystymo?
Atrodo, sistema pernelyg nepakito nuo tų laikų, kuomet mokytojai vadino A.Einšteiną protiškai atsilikusiu, negalvodami, kad jam tiesiog be galo nuobodu mokytis standartinę programą, kai galima spręsti neįtikėtinas gamtos paslaptis. Ar ir dabartinis mokyklos direktorius neišvadintų T.Edisono puspročiu, nes genialus chemikas, mechanikas ir išradėjas nesidomėjo gramatika?
„Technologijos jau gali leisti pažinti pasaulį be vadovėlio. Gali sugalvoti praktinius eksperimentus, kurie akivaizdžiai parodys Pitagoro teoremos, Niutono dėsnių veikimą, ir juos išbandyti. Gausi tas pačias žinias, bet iš mokyklos išsineši ne formulę, o pažinimą, kaip ji taikoma. Aišku, visa tai priklauso nuo mokytojo sugebėjimų pasikeisti, dirbti originaliai ir kitaip“, – sako S.Stūrys.
Paklaustas, ar visos mokyklos, gavusios išmaniąją įrangą, ją sėkmingai išnaudoja, jis pripažino, kad yra ir tokių, kurios viską laiko po užraktu, o mokinius prileidžia ne tam, kad technologijomis naudotųsi, o tik tam, kad pasirodytų, ką turi.
„Taip yra, kad išmanusis mokslas lėtai įsibėgėja, nes yra „stabdantysis sluoksnis“. Didelė dalis mokytojų technologijas gavo jau pagyvenę, jiems jos svetimos, jie nežino, kaip jomis naudotis. Dažnai diskutuojame apie tai akademiniuose sluoksniuose ir aš sakau, kad nereikia su tais mokytojais kovoti.
Geriau duoti technologijas ir įrenginius patiems mokiniams, tegul daro. Jie išmokys ir tuos mokytojus. Nes mokytojams nė nereikia visų technologijų žinoti ar jomis naudotis – jie turi tapti organizatoriais, kurie kaip lyderiai nukreipia mokinių veiklą teisinga linkme“, – sako R.Kareiva.
Optimizmas, arba yra ir taip
„Prieš dešimtmetį, kai mokiausi universitete, daugelis dėstytojų dirbo tradiciškai. Tačiau buvo vienas, kuris atrodė lyg balta varna. Jis pasakė: „Aš nemokysiu jūsų ko žinau, aš mokysiu jus pačius susirasti ir išmokti tai, ką žinau.“
Ir mokė. Aš jį geriausiai atsimenu, nes perdavė ne savo žinias, o patirtį, kaip dirbti ir jas kaupti. O išmanumas tiesiog pagreitina patį pažinimo procesą. Daug greičiau gali rasti informaciją, kurios nežinojai. Be to, žmonėms su negalia, kurie turi savo poreikių, išmaniosios technologijos tiesiog nepakeičiamos“, – sako R.Kareiva.
Išties – daugelis mokinių nemokomi išsiaiškina, kaip įdiegti naujas programėles, kaip sukurti savo paskyrą ir t.t. Tai juk irgi mokslas, tik ne pagal programą. Lieka sudominti juos reikiamais dalykais ir jie susiras viską patys. Jau dabar mokiniai, spręsdami bendras užduotis, konsultuojasi tiesiog iš namų naudodamiesi „Skype“, „Facebook“. Jiems nebereikia susitikti, eiti į biblioteką ir gaišti daugiau laiko. Tai realybė.
„Microsoft“ konferencijų funkcija leidžia jungtis prie jų net neturintiems reikiamų programų, stebėti procesą tiesiog iš naršyklės.
Lietuviai startuoliai „Tutoons“ sukūrė programėlę, leidžiančią kiekvienam kurti savo programėles ir net parduoti jas – jie ragina kaip tik išmanius mokytojus tokiu būdu skleisti savo patirtį.
Lietuvių JAV įkurtame tinklapyje „Keenjar“ kiekvienas gali rasti pamokų pagal savo interesus. Paprasčiausiai paieškoję „Youtube“ rasite tūkstančius valandų vertingų paskaitų apie viską, ko norite išmokti.
Geriausi pasaulio universitetai jau talpina internete nemokamus viešus kursus kiekvienam norinčiam. Aišku, jie anglų kalba, o norint gauti diplomą, teks susimokėti, tačiau norintys pamatyti įrodymą, kad ateitis jau atėjo, gali apsilankyti svetainėje edX ir pasirinkti paskaitas.
Akivaizdu, kiek besispardytų dėl finansavimo besimušančios tradicinės mokslo įstaigos, pasaulis kinta. Kuo greičiau visi mokantieji supras, kad mokiniui naudingiau aktyviai mokytis tai kas jam sekasi, o ne būti tempiamam už ausų tose srityse, kurios nesiseka, tuo daugiau išaugs laimingų, randančių savo vietą pasaulyje žmonių.
Technologijos suteikia galimybes bendradarbiauti ir mokytis su žmonėmis, kurie nutolę tūkstančius kilometrų, surasti tuos, kurie kartu ieškos žinių, o ne problemų. Ir ne taip jau svarbu, ar tavo bendraklasis iš Somalio ar iš Anykščių, svarbu ką vienas kitam duodate – juk vertę žmogui suteikia mokėjimas kurti ir ieškoti, o ne popierėlis už mintinai iškaltas taisykles.
