Vienąkart metuose penkioms dienoms Davosas išsipučia tarsi balionas. Į apsnūdusį miestelį jau nuo 1971-ųjų kasmet renkasi Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) žvaigždės – elitų elitas. O elitui pinigų nestinga.
Tad vietos gyventojai – kiek daugiau nei 11 tūkstančių vokiškai ir itališkai kalbančių šveicarų bei iki tūkstančio imigrantų iš buvusios Jugoslavijos – lieka patenkinti. Jie šį sausio pabaigos periodą pusiau juokais, pusiau rimtai vadina „melžiamos karvės savaite“.
Mat kainos švariuose, bet kukliuose viešbutėliuose ar bistro laisvai gali rungtis su Londono, Niujorko bei Tokijo liukso apartamentais ar „Michelin“ žvaigždutes turinčiais restoranais.
Privačiai kambarius nuomojantys piliečiai irgi trina rankomis: už mažytį kambarėlį jie nemirktelėdami prašo 250 šveicariškų frankų (apie 700 litų) nakčiai.
Jei nori pusryčių ir vietos automobiliui pastatyti – klok dar šimtą. Bet dėl kainų niekas iš kone 5 tūkst. svečių per daug nesiginčija.
Juk į miestelį suguža mūsų planetos grietinėlė: keliasdešimt pasaulio valstybių ar vyriausybių vadovų, šimtai finansų ir ekonomikos ministrų, tūkstančiai pasaulinių korporacijų ar bankų savininkų, prezidentų ar vykdomųjų direktorių.
Čia pakviesti ir 200 globalių procesų formuotojų: Nobelio premijos laureatai, akademinio ir kūrybinio pasaulio atstovai.
O kur dar įžymybės: socialiai atsakingi rokeriai, tokie kaip Bono, kuris jau jaučiasi esąs tikras Davoso pasaulio ekonomikos forumo veteranas, aktoriai ar sporto žvaigždės – tokie kaip buvęs brazilų futbolininkas Ronaldo. Ką jie visi čia veikia?
Žvaigždes stropiai saugo
„Šie metai Brazilijai ypatingi. Mano šalis pasaulyje jau seniai turi futbolo karalienės įvaizdį: vasarą rengiamas pasaulio čempionatas dar labiau jį sustiprins.
Bet mūsų šalis turi daugiau ką parodyti pasauliui: ekonomika juda į priekį, milijonai piliečių iš skurstančiųjų virsta vidurine klase, socialinės ir švietimo programos suteikia jaunajai kartai gerą progą įrodyti, kad Brazilija – didžiulio potencialo valstybė.
Mes galime būti pirmi ne vien tik futbole“, – „Lietuvos rytui“ sakė Davose lankęsis 37-erių Ronaldo Luisas Nazario de Lima, triskart geriausio planetos futbolininko titulo laimėtojas.
Nėra ko stebėtis, kad jį, kaip ir kitus pasaulio elito atstovus, akylai saugo iš keleto Šveicarijos kantonų sukviesti policijos būriai ir keli tūkstančiai kariškių. Visi keliai į Davosą antiglobalistams aklinai uždaryti, o oro erdvėje patruliuoja lyg bitės dūzgiantys sraigtasparniai.
Elitas su džinsais
Sekmadienį pasibaigęs forumas nepriėmė jokios bendros skambios rezoliucijos ar deklaracijos.
Žvaigždės pasirodo, pakalba ir išvažiuoja. Tai – viena pamatinių šio gigantiško renginio tradicijų.
WEF įkūrėjas vokiečių ekonomistas ir inžinierius Klausas Schwabas nuo pat 1971-ųjų nenustoja tvirtinęs, kad neutralioje Šveicarijoje vykstantis renginys tėra aukštos prabos diskusijų klubas.
Jo dalyviai gali ateiti vilkėdami ne kostiumą, o džinsus ir megztinį. Nors retas kuris dalyvis, gal tik išskyrus jaunus internetinių korporacijų ar socialinių tinklų savininkus, tokia teise pasinaudoja.
Tačiau esmė ne aprangos stilius, o galimybė itin laisvai keistis nuomonėmis.
Aptaria grėsmes pasauliui
Nuo rusenančio Sirijos pilietinio karo iki kunkuliuojančios Ukrainos, nuo gamtos sukeltų katastrofų iki ekonominių iššūkių euro zonos pietuose – karštos temos visuomet užima nemažą WEF programos dalį.
Tačiau forume vykstantys debatai kviečia politinius, ekonominius, akademinius ir nevyriausybinių organizacijų lyderius pažvelgti kiek toliau – bent dešimt metų į priekį.
Kokios grėsmės laukia žmonijos? Ar pasaulinė bendruomenė pasirengusi duoti bendrą atkirtį, ar vyriausybės pasiduos pagundai „saugoti savo daržą“?
Milijardai kompiuterių
Kibernetinis Armagedonas – viena pavojingiausių grėsmių pasauliui.
„Kasmet WEF, bendradarbiaudamas su Oksfordo, Singapūro, JAV universitetiniais tyrimų centrais bei pasaulinėmis draudimo bendrovėmis, apklausia per 700 ekspertų iš viso pasaulio.
Išskirtos penkios labiausiai tikėtinos grėsmės, supurtysiančios pasaulį iki 2024-ųjų.
Tarp jų – kritinis informacijos infrastruktūros gedimas, kurį sukels piktybinės kibernetinės atakos“, – sakė vienas WEF vadovų Adrianas Monckas.
Technologinėms inovacijoms šuoliuojant septynmyliais žingsniais, žmonija jau po kelerių metų gyvens hiperkomunikacijos aplinkoje: internetu naudosimės ne tik mes, gyvi žmonės, bet ir daiktai, nuolat bendrausiantys tiek su savo šeimininkais, tiek ir tarpusavyje.
2003-iaisiais pasaulyje gyveno 6,3 milijardo žmonių, jie turėjo 500 milijonų kompiuterių ar aparatų, galinčių prisijungti prie interneto.
Šiuo metu žmonija ūgtelėjo iki 7,1 mlrd. žmonių, o internetinių aparatų skaičius šoktelėjo net iki maždaug 10 mlrd.
Tačiau tai niekis, palyginti su prognozuojama statistika 2020-iesiems: pasaulyje bus 7,2 mlrd. žmonių, bet net 50 mlrd. į tinklą prisijungiančių daiktų. Po 7 kiekvienam statistiniam Žemės gyventojui.
Pavieniui veikti negalima
„Ši pasaulinė skaitmeninė revoliucija jau dabar transformuoja daugumos visuomenių gyvenimo būdą ir iš esmės keičia tarptautinio verslo aplinką.
Pasiteiravome daugiau nei 1300 kompanijų vadovų 68-iose valstybėse, kas jų verslui daro didžiausią įtaką: net 81 procentas pirmiausia paminėjo technologijų tobulėjimą.
Bet, įvertinus neabejotinus teigiamus aspektus, kyla ir labai rimtų iššūkių: kaip apsaugoti savo sistemas nuo piktybinių atakų?
Aišku tik viena: veikimas pavieniui, statant savo užtvaras, nebus efektyvus. Dabar reikia koordinuotų veiksmų“, – Davose „Lietuvos rytui“ kalbėjo globalios audito kompanijos „PricewaterhouseCoopers LLP“ vadovas Robertas Moritzas.
WEF diskusijose kibernetinių grėsmių ekspertai konstatavo, kad per pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį internetas įrodė esąs gana atsparus atakoms.
Tačiau pavieniams programišiams, kokie jie daugiausia buvo prieš 10 metų, jungiantis į gerai organizuotas struktūras, kurias dažnai remia net ir kai kurios autoritarinės valstybės, neva pilietinės programišių atakos tampa multimilijoniniu juoduoju verslu.
Visos žmonijos problema
Skaitmeninėje eroje tokios veiklos sritys kaip karinės operacijos ar diplomatinė veikla tampa akivaizdžiais programišių išpuolių taikiniais. Tokioms sisteminėms atakoms reikia visiškai naujų priešnuodžių.
„Pasaulio galingieji – politikai, verslo ir mokslo institucijų vadai – turi suvokti, kad kibernetiniai nusikaltimai nėra kažkokia „technologinė problema“, kurią galima išspręsti pakeitus kelias kompiuterines programas. Tai visos žmonijos problema.
Ji jau dabar daro poveikį šimtų milijonų interneto vartotojų gyvenimui: apie 70 procentų asmeninius kompiuterius turinčių žmonių yra tapę įvairaus lygmens kibernetinių nusikaltimų aukomis – nuo paprasto viruso, sulėtinančio kompiuterio darbą, iki visiškos tapatybės vagystės, sukeliančios daugybę finansinių ir teisinių problemų.
Programišių aukomis tapusios firmos tai sužino vidutiniškai tik po 230 dienų“, – „Lietuvos rytui“ sakė vienas geriausių Europos kibernetinio saugumo strategų Axelis Lehmannas iš „Zurich Insurance Group“.
Sunku atkurti pasitikėjimą
Forumo diskusijose ekspertai konstatavo, kad šiuolaikinis pasaulis gali atsidurti prie kibernetinio Armagedono bedugnės, jei organizuoti programišiai sugebės įveikti pačią sistemą ir perimti iniciatyvą. Juk atakuoti visuomet lengviau nei gintis.
„Jei taip įvyktų, kiltų reali grėsmė miestų ar net valstybių gyvybiškai svarbiai infrastruktūrai: pavyzdžiui, elektros energijos tiekimui ar valstybinių medicinos įstaigų darbui.
Be to, būtų suduotas skaudus smūgis pasitikėjimui internetu kaip švaria erdve, kurioje galima bendrauti ar imtis verslo. Prarastą pasitikėjimą būtų labai sunku atgauti.
Būtent todėl praėjusiais metais įvykęs skandalas dėl JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) vykdomo šnipinėjimo tapo gana liūdnu precedentu, prisidėjusiu prie pasitikėjimo erozijos“, – įsitikinęs A.Lehmannas.
„Internetui būtų pražūtingas balkanizacijos procesas, kai atskiros valstybės nuspręstų gelbėti tik savo šalies internetinę erdvę. Tai reikštų atviro interneto, tokio, kokį jį turime iki šiol, lėtą mirtį“, – perspėjo ekspertas.
Ne viskas prarasta
Davose skambėjo ir optimistiškesnės gaidos. Jeigu tarptautinė bendruomenė – vyriausybės, privatus sektorius, akademinė ir intelektualioji visuomenė – imsis koordinuotų veiksmų ir įdiegs naujas „švaraus žaidimo taisykles“, juodąjį scenarijų dar įmanoma sustabdyti.
Forume buvo suformuoti 7 pagrindiniai principai, kurie turėtų tapti universalūs naujojoje skaitmeninėje epochoje.
Jų esmė labai paprasta: internetas turi išlikti atvira erdve viso pasaulio vartotojams. Tačiau tuo pat metu tie patys vartotojai turi suvokti, kad kibernetinė erdvė nėra Laukinių Vakarų prerijos, kuriose gali veikti už įstatymo ribų.
O pasaulio bendruomenė turi kartu susitarti dėl teisinių ir technologinių priemonių, kurios kurtų skaidrias, bet griežtas sankcijas tiems, kurie siekia skaitmeninę erdvę paversti nusikalstama.
