Nors technologija vis dar tobulinama, vieninteliai Lietuvoje vaikščiojančių robotų tyrėjai jau gavo keletą pasiūlymų pritaikyti ją versle. VGTU Elektronikos fakulteto Automatikos katedros asistentas dr. Tomas Luneckas pasakojo, kad verslininkai pasiūlė įdarbinti robotus pavojinguose ir sunkiuose žmonėms darbuose, tarkime, valant dangoraižių langus.
Žingsniuojantis robotas išmanesnis
„Šešiakojo roboto idėja kilo iš susižavėjimo ir susidomėjimo vabzdžiais. Tai – priežastis, kodėl ši robotų rūšis man įdomiausia“, – sakė T.Luneckas, kuris robotą kūrė stengdamasis atkartoti ir imituoti vabzdžių eisenas.
Pasaulyje įprasta, kad robotai, atkartojantys vabzdžių eiseną, atsiduria biologų ir robotikos inžinierių rankose. Šie analizuoja skirtingus robotų judėjimo būdus ir aiškinasi, kodėl gyvūnai naudoja vienokią ar kitokią eiseną, kuo viena geresnė už kitą.
T.Lunecko ir kolegų kurtas žingsniuojantis robotas ne tik imituoja šešiakojo vabzdžio eiseną, bet ir turi šiek tiek daugiau intelekto, gali įvertinti daug daugiau informacijos nei važinėjantis robotas. Pastarasis objektus ir paviršius skirsto į robotui „praeinamus“, „sunkiai prieinamus“ arba „visiškai nepraeinamus“, vertina tik trukdančias judėti kliūtis, o Tomo sukurtas robotas sugeba įvertinti liečiamo paviršiaus parametrus – kliūčių aukštį, šlaitus.
Pakeis žmones pavojinguose darbuose
Šešiakojai robotai yra stabiliausi iš visų vaikščiojančių robotų, dėl to jie gali būti taikomi kaip robotinė platforma įvairiems darbams atlikti. Tai ypač svarbu dirbant ant nelygių paviršių, tarkime, griuvėsiuose, žemės ūkyje ar žemdirbystėje.
Šešios kojos leidžia robotui su paviršiumi turėti daugiau sąlyčio taškų nei keturkojui ar dvikojui. „Šešiakojis robotas tinkamas darbams sudėtingomis sąlygomis dėl stabilumo, kuris užtikrinamas bent trimis sąlyčio su paviršiumi taškais. Tai – minimalus skaičius taškų, reikalingų plokštumai išvesti ir statiniam stabilumui įgyti“, – aiškino T.Luneckas.
Pastaruoju metu susidomėta ne tik nelygiais, bet ir vertikaliais paviršiais. Sienomis laipioti galintys robotai galėtų atlikti dangoraižių fasadų apžiūros ar remonto, statybos, langų plovimo darbus. Šie robotai gali būti pritaikyti ir sudėtingoms gelbėjimo operacijoms, bombų išminavimui... Kitaip tariant, jie galėtų atlikti tuos darbus, kurie yra pavojingi ar per sunkūs žmonėms.
Tai – viena priežasčių, kodėl T.Luneckas šešiakojį robotą laiko perspektyvia technologija: „Tobulindami ją, būsime vieni pirmųjų, pasiūlysiančių jos pritaikymo būdus.“
Tiesa, Tomas patikino, kad jaudintis, jog iš plieno, laidų ir lazerių sukurti vabzdžiai pakeis žmones jų darbo vietose, neverta: „Tikėtina, kad robotai pakeis tik žmonių darbo pobūdį: žmogus taps roboto prižiūrėtoju, turinčiu neribotas galimybes ir nerizikuojančiu savo gyvybe.“
Idėja kilo vaikystėje
Pirmąjį šešiakojį robotą T.Luneckas pagamino dar būdamas mokinys. Jis buvo sukurtas iš metalo konstruktoriaus ir lanksčiųjų diskelių (angl. floppy disc) įrenginių, kurie pasitarnavo kaip žingsninių variklių donorai.
Norėdamas pagaminti judantį robotą, Tomas dar vaikystėje domėjosi vaikščiojančių robotų ėjimo principais, eisenų tipais, jų techniniu realizavimu.
„Kol dar mokiausi mokykloje, tai buvo panašiau į laisvalaikio užsiėmimą, tačiau pamažu konstravimas peraugo į rimtą susidomėjimą robotika ir netgi prisidėjo prie daktaro laipsnio įgijimo“, – apie savo domėjimąsi šešiakojais robotais pasakojo T.Luneckas. Jis universitete įgijo žinių apie kompiuterinį projektavimą, mikrovaldiklių programavimą, robotų kinematiką, transformacijų matricas, kompiuterinį modeliavimą ir kt.
T.Luneckas prisiminė, kad pirmasis jo robotas nepaėjo dėl silpnų variklių, negalėjusių pakelti roboto konstrukcijos. Ilgainiui, įgijęs reikiamų žinių ir tinkamas pavaras, Tomas sukonstravo dabartinio roboto prototipą. Tačiau šis robotas vos vos krutėjo: valdymo programa veikė teisingai, „padarą“ stabdė tik neištobulinti mechaniniai sprendimai.
O tada Tomas įstojo į doktorantūrą ir kūrybinis procesas vyko profesionaliau: pirmiausia robotas buvo sumodeliuotas kompiuteriu, gautas konstrukcinis jo brėžinys, ir tik vėliau sukonstruotas fizinis prototipas.
Dabar T.Luneckas ir jo kolegos svarsto, ko robotą mokyti toliau. Atrodo, kad jie rimtai rengiasi sekti verslininkų pasiūlyta idėja ir bandys priversti robotą lipti vertikalia siena. Kam? Kad langus valyti galėtų!
