„Michigan Micro Mote“ skersmuo tėra du milimetrai, tačiau jis turi visas svarbiausias kompiuteriams būdingas dalis.
„Tam, kad būtų išbaigtas, kompiuteris turi sugebėti priimti duomenis ir juos apdoroti bei, galiausiai, pateikti rezultatą, – paaiškino Mičigano universiteto procesorius Davidas Blaauwas. – Sensoriai yra jo duomenų įvestis, o radijo siųstuvai – išvestis. Dar viena svarbi savybė – gebėjimas apsirūpinti elektros energija.“
Mažasis kompiuteris visas profesoriaus paminėtas savybes atitinka, o elektrą jam tiekia saulės elementai. Jis gali veikti net esant prastam aplinkos apšvietimui, pavyzdžiui, kambariuose.
Kol kas sukurti trijų tipų M3 kompiuteriai, pritaikyti skirtingiems poreikiams: vieni turi temperatūros jutiklius, kiti geba fiksuoti spaudimą, treti – fiksuoti vaizdus ir judesį.
„Dabar mūsų tikslas – išmokyti šiuos sensorius bendrauti tarpusavyje. Taip pat siekiame padidinti jų ryšio aprėptį iki maždaug 20 metrų“, – teigė D.Blaauwas.
Bene svarbiausią rolę minikompiuteryje atlieka 2008-aisiais išrastas „Phoenix“ procesorius, kurio vidutinės energijos sąnaudos siekia varganus 500 petavatų (palyginimui, viena žmogaus ląstelė vidutiniškai naudoja 1 petavatą). Taigi sistemai pilnai užtenka miniatiūrinio saulės elemento.
„Mažinant dydį, sistemoje pradeda dominuoti baterija. Tiesą sakant, nesunku pagaminti itin mažą mikroschemą – išties sudėtinga yra sumažinti jų energijos sunaudojimą. Galėtume pagaminti labai mažas mikroschemas, tačiau vis tiek turėtume naudoti didžiules baterijas“, – pastebėjo D.Blaauwas.
