Kas tai yra?
Tai yra priedėlis vienam iš minėtų telefonų modelių, kuris leidžia įstatyti telefono aparatą į patį „Gear VR“ ir taip paversti jį tikrai nebloga virtualiosios realybės sistema. Pačiame „Gear VR“ priede yra papildomi jutikliai, užtikrinantys greitesnį VR reakcijos greitį (angl. latency), prie „Gear VR“ telefonas jungiamas Micro-USB jungtimi.
„Gear VR“ neturi atskiro maitinimo, sistemos varikliukas yra pats telefonas, o priedėlis, vaizdžiai tariant, – papildoma nervų sistema.
Telefone įdiegiama papildoma „Oculus“ aplinka (programėlė) ir tada jau iš „Oculus“ programų parduotuvės galima siųstis ir diegtis įvairias virtualiosios realybės (VR) programėles.
Kam švaistyti pinigus?
Žinoma, skeptikai gali paklausti, kam švaistyti šimtinę, jei vos už kelis eurus galima nusipirkti „Google Cardboard“.
Taip, „Cardboard“ irgi labai gerai – kaip pirmas žingsnis į virtualybę, ir dar praktiškai iš bet kurio „Android“ telefono, bet skirtumas tarp naudojimosi „Cardboard“ ir „Gear VR“ yra daugmaž toks pats, kaip ir skirtumas tarp važiavimo paspirtuku ir automobiliu.
Trumpai tariant, „Gear VR“ yra nepalyginamai jautresnis, o kadangi priedėlis kurtas kartu su modernios VR pionieriais „Oculus Rift“, tai „Gear VR“ leidžia naudotis ir didele dalimi jau esamo „Oculus“ skaitmeninio turinio, ko negali pasiūlyti „Cardboard“.
Vaizdžiai tariant, automobilių pasaulyje „Gear VR“ būtų koks nors patobulintas vairas ar valytuvai, kuriuos nusipirkę ir užsidėję ant savo „Honda Civic“ atvertumėte savo automobiliui vartus į „Formulės 1“ „MacLaren“ komandos garažą, kuriame sukauptos įvairios ankstesnių „Formulės 1“ lenktynių sezonų technologijos bei jų taikymai, o jūsų „Civic“ dar ir automatiškai pasidarytų aerodinamiškesnis.
Kam tos VR išvis reikia?
VR pritaikymo galimybių yra daug. Pavyzdžiui, JAV VR naudojami medicinoje: pertvarstant nudegimų žaizdas tvarsčius kartais tenka plėšti, o tai, žinoma, nepaprastai skausminga. Mokslininkai atliko tyrimus: procedūrų metu pacientams leidus pasinerti į VR, šie vėliau teigė, kad nukreipę dėmesį skausmo stiprumą vertina kaip 60 proc. mažesnį. Tai visiškai logiška – kitur nukreiptas dėmesys neleidžia susitelkti į pačią procedūrą ir skausmą, todėl atrodo, kad skauda mažiau. Paprasta, bet veikia.
Arba, pavyzdžiui, reabilitacija. Dėl tam tikrų ligų, kai ligonis ilgai būna prikaustytas prie lovos, raumenys atrofuojasi arba galūnės netgi visai sustingsta (juk greičiausiai yra tekę nešioti gipso įtvarą?). Tokių dalykų reabilitacija – labai monotoniškas, nuobodus darbas: na, kam gi įdomu šimtą kartų spausti kamuoliuką ar keliasdešimt kartų kilnoti ranką atliekant vieną ir tą patį pratimą? Visai kas kita, kai tai paverčiama žaidimu ir net mankštinantis galima rungtyniauti su kaimynu, kas daugiau pratimų padarys.
Beje, prie tokių sistemų dirba ir lietuviai.
Vis dėlto didžiausias VR pranašumas – edukacija.
Pavyzdžiui, mes visi žinome ir daugmaž įsivaizduojame, kokie buvo dinozaurai: kad kai kurie jų buvo dideli, net milžiniški, didesni už žmogų ar už namą.
Bet kiek gyvai tai įsivaizduojate?
Reali patirtis
Kai kurie žurnalistai ir žurnalistės „Lietuvos ryto“ redakcijoje, kai atsinešiau parodyti „Gear VR“, krūpčiojo ar net spygavo – nors juos virtualioje realybėje tik uostinėjo ar šalia jų (na, tiesą sakant, virš jų) šakelę kramsnojo draugiškas, visiškai nepavojingas ir netgi žolėdis apatozauras. Tiesa, maždaug triskart didesnis už žmogų ir įtikinamai sunkesnis. O dar ir ne visai atsargiai mojuojantis turbūt kelis šimtus kilogramų sveriančia uodega, kuria, atrodė, tuoj netyčia stuktelės tau per ausį.
Įsijautimas, įsitraukimas į virtualųjį pasaulį – didžiulis. Potyris – neužmirštamas. Informacija, realus suvokimas, kokie tie dinozaurai iš tiesų buvo, mano vertinimu, labai naudingas.
O dabar pagalvokite apie vaikus, kurie gerokai lengviau pasiduoda įtaigai, lengviau patiki ir viską natūraliau priima. Jiems tai kuo tikriausias pasivaikščiojimas (na, gerai, konkrečiai šios programėlės atveju – tik pastovėjimas) dinozaurų parke – tik neišeinant iš kambario arba klasės ribų – ir dar visiškai saugus.
Beje, su vaikais ir VR man nutiko viena linksma istorija. Pakviestas į sūnaus darželį papasakoti apie fotografiją įsimečiau ir „Samsung Gear VR“ – norėjau parodyti, kad šiais laikais būna ir 360 laipsnių fotografija.
Prieš vaikams sueinant į klasę dar padariau jų klasės 360 panoramą, sėkmingai papasakojau pagrindinę temą, o „Gear VR“ pasilikau pabaigai. Ir tada viskas prasidėjo.
Užsidėję įrenginį su jame rodoma klasės 360 laipsnių panorama vaikai pradėdavo džiugiai, bet baimingai spygauti – panašiai kaip važiuojant amerikietiškaisiais kalneliais, kai smagu, bet truputį baisu. Turiu pripažinti, net išsigandau – gal netyčia ten įjungiau kokį siaubo žaidimą?
Viskas paaiškėjo, kai šeštas ar septintas vaikas, perėmęs „Gear VR“, pradėjo žirglioti kaip su kojūkais ir šaukti: „Aaaa! Geeeeras! Kaip baisuuuu! Kaip aukštaaaai! Dar! Noriu daaaar!“
Kas nutiko? Nepagalvojęs klasės 360 laipsnių panoramą sufotografavau savo akių lygyje, maždaug metru aukščiau nuo jų natūraliai matomo aukščio, todėl skirtumas išėjo akivaizdus. Galiu nuraminti: niekas nenukentėjo (net „Gear VR“. O atlaikyti 14 penkiamečių – visai nemenkas atsparumo testas įrenginiui), o dar patyriau ir filosofišką tolerancijos pamokėlę – vienus tavo požiūrio taškas gali gąsdinti, bet tai nereiškia, kad tas požiūrio taškas būtinai yra blogas ar iš tiesų baisus.
Na, ir trečioji įsimintina istorija iš bandymo susijusi su vaikais.
Visai neseniai mano darželinukas pasigavo pavasarinį virusą. Ligos nesisekė lengvai atsikratyti, tad viskas baigėsi kraujo tyrimu. O tai vaikui gana baisus dalykas (ypač kai tai vyksta tik antrą ar trečią kartą gyvenime). Bandydamas nuraminti šniurkščiojantį jaunuolį, prisiminiau „Oculus“ parduotuvėje matytą programėlę „The Body VR„, kuri leidžia virtualiai patekti į kraujagyslės ar net ląstelės vidų, tad pažadėjau, kad grįžus namo išbandysime.
Kuo visa tai baigėsi? Vaiko noru kuo greičiau vėl darytis kraujo tyrimą. Nes dabar jau ne tik aišku, kaip ten viskas yra, ką jm daro, bet dar ir lengvai suprantama priežastis – kad gydytojai pažiūrėtų, ar kraujyje nėra blogų bakterijų, o jei yra – kad duotų tinkamų vaistų. Taip visiškai paprastai, be jokių pastangų buvo nugalėta eilinė baimė.
Ką naudingiausio siūlo „Gear VR“
„Gear VR“ siūlo padėti kovoti ir su kitomis baimėmis. Pavyzdžiui, aukščio. Ar vorų. Kadangi neturiu nei vienos, nei kitos, tai negaliu pasakyti, kiek tai efektyvu, bet kad simuliacija padeda įgauti naujų įgūdžių – patvirtinta.
Vienu iš to pavyzdžių man asmeniškai tapo programėlė „Public Speaking VR„. Retkarčiais tenka ropštis ant scenos ir kalbėti viena ar kita tema, tad nors ir baimės tam neturiu, buvo smalsu išbandyti, ką čia prigalvojo kūrėjai.
O pasirodo, tai – tikrai geras viešos kalbos treniruoklis, kuris ne tik sukuria virtualią aplinką kalbos treniravimuisi, bet ir analizuoja tavo treniruočių sesiją.
Kaip visa tai vyksta? Atsirandi ant scenos, į tave dėbso kelios dešimtys žmonių, o tu turi skaityti pranešimą. Atrodytų, viskas gana paprasta .
Turiu pripažinti, po daugelio savo pranešimų iš drąsesnių draugų ir kolegų kartais sulaukdavau atsiliepimo, kad kalbėjau gerai, bet per greitai. Iki šiol į tai dažniausiai numodavau ranka – visi mes skirtingi, skirtingo kalbėjimo būdo ir temperamento.
Tačiau dabar man jau net ir kompiuteris parašė: kalbi per greitai. O dar ir akių kontakto trūksta! Subjektyviais žmonėmis tikėti sunku, bet skaičiai yra objektyvūs – o sistema įrašė mano kalbą, išanalizavo ir palygino. Be to, dar sekė, į kur žiūriu. Tad naudos iš viso šito tikrai gavau.
Ta pati programėlė leidžia ne tik mokytis kalbėti prieš auditoriją, bet ir simuliuoja pokalbius dėl darbo – galima net pasirinkti kompaniją, į kurią tariamai bandote įsidarbinti – pavyzdžiui, „Google“, „Tesla“, „Goldman Sachs“ ir pan.
Kitas dalykas – 360 video ir fotografijos. Važiuoti kariniu „Humvee“ sėdint gretimoje sėdynėje šalia reporterio, sėdėti šalai sraigtasparnio piloto ir stebėti Niujorką iš viršaus – ir visomis kryptimis – gerokai įtikinamiau ir empatiškiau, nei dvimatis televizoriaus langas.
Na o grįžę iš kokio Paryžiaus, San Francisko ar Romos seneliams didesnį įspūdį paliksite ne parodydami plokščius vaizdelius ekrane, telefone ar ant popieriuko, bet leisdami jiems atsidurti ten, šalia jūsų – po Eifeliu, šalia Auksinių Vartų ar Koliziejaus. O fotografuoti 360 režimu šiais laikais jau gali beveik bet kuris išmanusis.
Tiesą sakant, kai kas jau pradeda būgštauti ir dėl pavojaus turizmo sektoriui – nes kam gi grūstis per minias pasižiūrėti į Moną Lizą, jei gali tai padaryti būdamas vienas su ja kambaryje? Ar… net patekdamas į paveikslo vidų – t.y. galėdamas akimirkai pakliūti į Renesanso pasaulį?
Trūkumai
Taigi, privalumų – ir smagumo daug. O kaip gi su trūkumais?
Išskirčiau du. Pirmasis – senesni ir silpnesni telefonai gana sunkiai tvarkosi su jiems užkraunamu VR krūviu: „Samsung Galaxy S7“, sukištas į „Samsung Gear VR“ laikėsi puikiai, ir viskas veikė kaip ir idealiai. Tuo tarpu poros metų senumo „Galaxy S6“ labai greitai kaisdavo ir išbūti ilgiau pusvalandžio VR buvo praktiškai neįmanoma (žinoma, kaitimas dar priklauso ir nuo pačios programėlės, t.y. kuo daugiau jai visko apdoroti, tuo daugiau apkraunamas telefono procesorius, o jei viskas, ko reikia – tik vaizdo transliacija, tada darbo, žinoma, mažiau).
Antrasis trūkumas – rimtesnės, įdomesnės VR programėlės užima nuo poros šimtų iki aštuonių šimtų megabaitų (o mačiau ir 1,2 GB), tad į kokį 64 GB telefoną labai daug neprisikrausi – juk telefonas dar naudojamas ir kitiems dalykams.
Na ir dar viena viena problema – patekus į VR, labai norisi su joje esančiais objektais ką nors veikti: paimti į ranką kokį objektą, jį pavartyti, paplekšnoti dinozaurui per nosį ir taip toliau. Tuo tarpu pirmosios it antrosios kartos „Gear VR“ realiai supranta tik tris komandas: pirmyn, atgal, „enter“.
Gera naujiena, kad naujausios kartos „Gear VR“ jau turi šiokią tokią vairalazdę (angl controller). Deja, įrenginys pasirodė dar labai neseniai, tad kol kas nepavyko jo gauti bandymams.
Na o kuo baigėsi visas šis „Gear VR“ testavimas? Kad atidavęs įrenginį, nuėjau į artimiausią saloną ir nusipirkau nuosavą.
Vaikas džiaugiasi, tėtis irgi. O taip pat ir mama – virtualiojoje realybėje vis dėlto sukuri mažiau betvarkės, tad ir aplinkiniams ramiau. O dar ir pats virtualistas, maskatuojantis ore rankomis, krūpčiojantis neaišku dėl ko ar kalbantis į tuštumą, iš šono linksmai atrodo.
