Dabar jau įrodinėti nieko nebereikia. “Huawei” flagmanai tvirtai ir pelnytai stovi vienoje gretoje su savo konkurentais, ir dabar labiausiai knietintys klausimai yra ne “ar pavys?”, o “ką naujo sugalvos”?
Ir naujausias P10 turi naujienų. Įdomių ir įsimintinų.
Keisti sprendimai
Pirmasis įspūdis paėmus “Huawei P10” į ranką - įrenginys labai lengvas, pakankamai plonas, didokas ir… nesukeliantis tvirtumo įspūdžio. Ne, jis neatrodo (ir nėra) trapus, bet kažkodėl norisi atsargiau dėti ant stalo ar lėčiau kišti į kišenę.
Taip, dizainas primena “iPhone” - didele dalimi tuo, kad vizualiai korpuso priekyje matyti vienui vienintelis mygtukas, be įprastų kitų dviejų navigacijos mygtukų.
Ir tai - net ne mygtukas: jis neįsispaudžia, nekliksi, todėl pirmas įspūdis, kad užstrigęs ar sugedęs. Tai - pirštų atspaudų jutiklis.
Bet jei nėra kitų įprastų valdymo mygtuko, kaip valdyti telefoną?
Pasirodo, pirštų gestais per tą patį pirštų atspaudų jutiklį. Viena iš bent jau mano dažniausiai naudojamų “Android” funkcijų “Atgal” - trumpas spustelėjimas pirštu per jutiklį (tradicinėse vartotojų aplinkose toks judesys reikštų tiesiog “Namų” mygtuko paspaudimą). Ilgas spustelėjimas - “Namų” mygtuko funkcija. Norint išsišaukti naudotų aplikacijų sąrašą - brūkštelėjimas į šoną (angl. swipe).
Žodžiu, jei ryžtumėtės pereiti prie naujosios telefono navigacijos sistemos, tektų gerokai pasimokyti, o perėjus prie kitų telefonų - vėl “atsimokyti” atgal.
Naujoviška? Taip? Patogu? Bent jau iš pradžių - ne. O galiausiai - nežinau, gal tiesiog neišmokau tinkamai liesti, gal mano gestai buvo nepakankamai tikslūs, gal pirštai netinkamo dydžio, o gal ir sistemai toli iki tobulumo, bet visa šita naujoji navigacija suveikdavo tik kokius tris kartus iš dešimties. Todėl sąžiningai prasikankinęs dvi dienas, novatoriškąjį valdymą išjungiau ir grįžai prie tradicinių virtualių mygtukų, kurie, esant reikalui, atsirasdavo apatinėje ekrano dalyje (taip sumažindami efektyvų ekrano plotą, žinoma).
Kitas dalykas, iškart krentantis į akis - vartotojo sąsaja. “EMUI 5.1” - firminis “Huawei” kūrinys - yra tikrai graži (nors spalvų pasirinkimas - skonio reikalas), estetiška, gerai apgalvota ir patogi. Man asmeniškai, gal net labiausiai patikusi iš visų paskutiniu metų bandytų “Android” telefonų. Be to, labai adaptyvi - vartotojas turi daug galimybių dėliotis viską pats.
Telefono programinė aplinka suteikia ir daugiau galimybių - pavyzdžiui, jungtis prie kelių socialinių tinklų paskyrų, įjungti “svečio režimą”, kuriame paslepiama norima telefono savininko informacija, ir panašiai.
Taip pat galima paslėpti vadinamąjį “programų stalčių” - meniu, iššaukiantį visas telefone įdiegtas aplikacijas. Ar to reikia, turbūt priklauso nuo to, kiek programų dažnai naudojate – jei vos kelias ar keliolika, gal to ir nereikia, bet jei daugiau – visas keltis į pagrindinius ekranus gal ir nebūtų patogu. Beje, patys „Huawei“ pastebi, kad šios funkcijos naudojimas skiriasi priklausomai nuo regiono: Azijos vartotojai jos nemėgsta, tuo tarpu europiečiai – priešingai.
Įdomus sprendimas ir dėl korpuso medžiagos - kai kuriuose modeliuose ji tekstūruota taip, kad jausmas lyg čiupinėtum smulkią (galbūt nagų) dildę. Taip, tokia tekstūra nerenka pirštų atspaudų, bet ar tokį paviršių malonu liesti - nuomonės gali būti skirtingos.
Fototriukai
Be abejo, vienas didžiausių P10 kozirių - fotosistema. Ir pirmas kilęs įspūdis po kelių dienų telefono maigymo - jei turi P10, tai jokių papildomų “Instagram”, “Snapseed” ar dar kokių filtrų ar redagavimo aplikacijų jau daugiau kaip ir nebereikia: P10 tiesiog prigrūstas visokių fotografinių galimybių.
Žiūrint į techninę fotosistemos pusę, telefone įmontuotos trys vaizdo jutikliai: 12 megapikselių spalvotas, veikiantis poroje su 20 megapikselių juodai baltu - ir 8 megapikselių priekinė kamera, skirta selfiams ir vaizdo transliacijoms.
Kam šiais laikais reikalingas juodai baltas jutiklis - bet pretenzingo apsimetinėjimo menininkais? “Huawei” teigia, kad jis patobulina nuotraukos kontrastingumą, o taip pat - detalumą prie prastesnio apšvietimo. Turint omenyje tipinius Šiaurės Europos orus - gal ir visai nebloga mintis?
Bet pagrindinis dalykėlis, privertęs gerokai pakelti antakius - “Huawei” savigyra, kad jų kamera pasiekia 0.95 diafragmos žingsnį (fotografijoje žymimą F raide).
Visų pirma, reikėtų suprasti, kad nors pati fotoaparato diafragma yra grynai techninis įrenginys, o fotografų slenge F paprastai reiškia du dalykus: objektyvo šviesumą ir vaizdo ryškumo gylį (t.y. kuo F reikšmė mažesnė, tuo viskas šviesiau ir fonas tuo labiau suliejamas).
Ir tai yra santykinis, išvestinis dydis, priklausomas nuo kitų fotoaparato parametrų (kai kas šviesina linzių stiklus, naudoja radioaktyvias druskas, kad tik pasiektų didesnį F skaičių). Įprastinė didžiausia F riba prieinama vidutinės klasės fototechnikos vartotojams - F 1.8 arba 1.4 (palyginimui - žemesnės klasės naujas F 1.8 (50 mm) objektyvas gali kainuoti apie 120 eurų, F 1.4 (50 mm) - jau apie 400 eurų). O čia - F 0.95!
Tad įsivaizduokite - visą gyvenimą esate fotografavęs su daugų daugiausia F 1.4-1.8 reikšme, o staiga jums pažada 0.95. Palyginimui - visą gyvenimą važinėjote automobiliu, kuriame spidometras nors ir siekia 220 km/h greitį, bet realybėje kokiame nors Vokietijos greitkelyje vargiai pavyktų išvystyti 150 km/h - o čia jums pažada, kad naujame automobilyje spidometras bus ne tik iki 350, ir automobilis tikrai gali pasiekti tokį greitį. Ir tai - ne specialus lenktyninis automobilis, o toks, kokį kiekvienas gali nusipirkti autosalone. Kelia įtarimų?
Ir gerai, kad kelia. Nes “Huawei”, kaip ir galima būtų tikėtis, čia gudrauja.
F reikšmei P10 priskiriamas ne optiškai gaunamas vaizdas, o programinio apdorojimo galimybės. Grubiai tariant - tą patį vartotojas galėtų pasiekti naudodamasis ir “Photoshop” programa ar kitu vaizdo redaktoriumi - nes akivaizdžiausiu F reikšmės valdymo P10 fotosistemoje pavyzdžiu yra fono išplovimas jau po nuotraukos padarymo momento, ir dar pasitelkiant norimą fokuso (ryškumo) tašką. Tad tai yra nebūtinai visiškai primityvus, bet vis dėlto fotoredagavimas.
Užtat likusios fotosistemos galimybės tikrai vertos pagyrų, ir kas labiausiai džiugina - visi tie filtrai bei režimai yra tikrai skoningi ir ganėtinai naudingi tiems, kurie į fotografiją žiūri ne kaip į pakvailiojimą, o kaip į kūrybą.
Dar P10 turi keturgubą optinį priartinimą (laimei, jau niekas nebekvailioja su skaitmeniniu), visai neblogą Macro režimą (bet jei norite tikrai gerų makrokadrų, vis tiek vertėtų įsigyti papildomai prisegamus lęšius).
Skaičiukai
O kaip “Huawei P10” atrodo, lyginant su kitais telefonais? 4GB RAM ir 64 GB vidinės atminties - šiais laikais gal jau ir ne stebuklas, bet tokių resursų tiek Android 7”, tiek visoms bandytoms aplikacijoms pakanka. O va 6 GB RAM ir 128 GB vidinės, ką turi viena iš “P 10 Plus” versijų - čia jau ir visai rimtas dalykas (tiesa, šį modelį teko bandyti itin trumpai).
3200 mAh baterija - neblogai, greitasis kroviklis - irgi (nors tai nėra tokia jau ir didelė naujiena, konkurentai irgi tokius turi. Palyginimui - poros metų senumo “Samsung Galaxy S6” su savo “fast charge” veikia labai panašiai). Telefonas jungiamas jau USB-C jungtimi.
Kas įdomu - priešingai nei konkurentai, “Huawei” naudoja ne trečių šalių, o savo pačių (ar jei tiksliau, pačiai “Huawei” korporacijai priklausančios sub-kompanijos) kuriamus lustus “Kirin”, ir P10 sukasi naujausioji versija “Kirin 960” - tiesa, metų senumo, ir jau naudota ankstesnės kartos telefone P9.
5,1 colio “full HD” ekranas - patogaus dydžio ir be kokybinių priekaištų, o jei norisi didesnio ir su dar geresne raiška - galite rinktis “quad HD” 5,5 , kurį turi brangesnioji “P10 Plus” versija.
Beje, apie “P10 Plus”. Jį teko išbandyti tik gana trumpą laiką - ir tik silpnesnįjį modelį, tad didesnio skirtumo nuo paprasto P 10 - išskyrus gabaritus - taip ir nepajutau.
Nuosprendis
Sudėjus visus pliusus ir minusus, “Huawei P10” palieka tikrai neblogą įspūdį. Kai kurie sprendimai - rizikingi ir nebūtinai pasirodys besą sėkmingi (telefono navigacija), kai kurie - dėl apsukrumo keliantys šypseną (F 0.95), bet bent jau per pusę mėnesio, kai buvo bandomi tiek bazinis P10, tiek silpnesnis P10 Plus, jokių rimtų trikdžių (išskyrus navigacijos) nepastebėjau.
Vartoto aplinka estetiška ir labai lanksti, tikrai leidžianti išnaudoti visus “Android 7” privalumus.
Didelių stebuklų fotografinėje kokybėje nepastebėjau, bet laisvė kūrybai - tikrai didelė. Beje, tenka pripažinti, kad fotosistemos išmaniuosiuose telefonuose jau iš tiesų pradeda vytis vizualinius veidrodinių fotoaparatų rezultatus.
Tad ar verta mokėti apie 600 eurų už P10? Ko gero, taip - bent jau savo naudojimo pojūčio (angl. user experience, UX) aspektu nuo kitų flagmanų nesiskiria. Ar verta mokėti 700 eurų už padidintą “P10 Plus”? Jei dydis tikrai svarbu - taip, bet išskyrus dydį, jokių esminių skirtumų nepastebėjau. Ar verta mokėti 800 eurų už pačią galingiausią “P10 Plus” versiją? Jei siekiate turėti vieną naujausių galingiausių telefonų rinkoje - kodėl gi ne, konkurentai kainuoja panašiai.
