Išbandyti gavau visas tris į prekybą išleistas „pupas“ – temperatūrą matuojančią „Thermo Peanut“, miego kokybę fiksuojančią ir žadintuvo funkciją atliekančią „Sleep Peanut“ bei įvairių daiktų saugojimui skirtą „Guard Peanut“. Visų jų dydis ir forma yra identiški, o atskirti vieną „pupą“ nuo kitos padeda skirtingų spalvų dangteliai.
Norint pasinaudoti jų išmaniosiomis savybėmis, pirmiausia reikia telefone atsisiųsti specialią programėlę ir kiekvieną „pupą“ įtraukti į turimų įrenginių sąrašą. Kiekvieną įrenginį įjungus ir „Bluetooth“ ryšiu susiejus su telefonu, programėlė siuntėsi specialų papildinį, skirtą būtent tai „pupai“, tad ši procedūra truko kiek ilgiau nei tikėjausi – kartu su jutiklių nustatymais prireikė maždaug pusvalandžio. Dar šiek tiek su kiekvienu jų pažaidęs, suradau jiems tinkamas vietas ir... gyvenau išmaniau.
Tinginių termometras
Orai Lietuvoje, ypač pavasarį ir rudenį, tokie permainingi ir nenuspėjami, kad sinoptikų prognozės keičiasi kas kelias valandas, o lauko termometras yra tiesiog būtinas kiekvienų namų atributas. Tačiau kiurksoti prie lango stebint gyvsidabrio stulpelį – visai nešiuolaikiška.
„Thermo Peanut“ prisegiau lauke, prie „senovinio“ termometro – ne tik dėl patogios vietos, bet ir tam, kad galėčiau palyginti skaičius. Beje, nei ši, nei kitos „pupos“ nėra atsparios vandeniui, taigi kitas svarbus tokio pasirinkimo aspektas buvo pastogė.
Jutiklis prašė, kad pažymėčiau, kokią temperatūrą aš laikau „normalia“, o iki kokios nukritus ar pakilus jau reikėtų savininką informuoti. Kadangi naudoti jį pradėjau gegužės mėnesį, nurodžiau, kad manęs nenustebins nei -5 laipsnių pagal Celsijų šalnos, nei šiluma iki +28 laipsnių.
Per maždaug mėnesį šis jutiklis pranešimus telefone siuntė apie 10 kartų ir visi jie buvo rytiniai, pranešantys apie neįtikėtiną karštį lauke. Tačiau ne oras lauke įkaito, o pati „pupa“, kurią laižė rytiniai saulės spinduliai. Žodžiu, tobula vieta jai būtų ne tik sausa, bet ir saulės neapšviesta.
Programėlė nuolat kaupė informaciją apie temperatūrą, o užėjus rodė pastarųjų 24 val. temperatūros pokyčius bei pastarojo mėnesio vidutinės paros temperatūros vidurkius. Gaila, nėra galimybės matyti ne tik ankstesnių dienų paros vidurkį, bet ir temperatūros pokyčius konkrečią dieną.
Nori sužinoti kokia temperatūra dabar – paspaudi mygtuką ir po kelių sekundžių pamatai. Žinoma, galėtum atsistoti nuo fotelio ir žengti kelis žingsnius iki lango, bet juk juda tik varguoliai.
Visgi, įtariu, daugiau prasmės iš šio termometro žiemą ir patalpų viduje: nusistatai pageidaujamą temperatūrą, tarkim, svetainėje ar vaiko kambaryje ir jei ji per daug pakyla ar nukrenta – gauni įspėjimą. Žodžiu, toks tarpinis (ir pigesnis) variantas vietoje termostato.
Pupa lovoje
Su miego jutikliais mano patirtis nėra pati geriausia. Keletą jų teko testuoti ir visi jie purkštavo, kad neišsimiegu (nesiginčysiu – taip ir yra). Ne išimtis buvo ir „Sleep Peanut“.
Naudoti jį labai paprasta – tereikia padėti kur nors ant lovos, pavyzdžiui, po antklode, kad netrukdytų. Viskas, „pupa“ fiksuoja miego ciklus ir yra pasiruošusi pažadinti.
Programėlėje galima nustatyti miegojimo valandas (atskirai darbo dienomis ir savaitgaliais) ir pageidaujamą žadintuvo laiką. Žadintuvas, beje, išmanus – fiksuoja miego fazes ir, artėjant nustatytam laikui, pažadina tinkamiausią minutę, kuomet savininkas ne taip giliai įmigęs. Signalą gali groti tiek telefonas, tiek pats jutiklis.
Laiko tarpą, kuris priimtinas žadinimui, taip pat galima reguliuoti – nuo 15 iki 45 minučių. Taigi, pavyzdžiui, jei keliatės apie 7 valandą, bet nesupyksite pabudęs 6.45 val. ir nevėluosite pažadintas 7.15 val., žadintuvą reikia nustatyti 7.15 val. ir aktyvuoti pusvalandžio trukmės „išmanų žadinimą“.
Įprastai keliuosi su trečiu ar ketvirtu žadintuvu, taigi į šį žadinimo būdą dėjau daug vilčių, tačiau, kaip ir su paprastu žadintuvu, pirmąkart išgirdęs signalą jį paprasčiausiai išjungdavau (užtenka paspausti ant „pupos“ esantį mygtuką) ir, dažniausiai, snausdavau toliau. Žodžiu, geriausias žadintuvas ir toliau liko žmona.
Miego ciklus ir trukmę „Sleep Peanut“ fiksavo gana patikimai, nors nesu tikras, ar idealiai tiksliai. Dažniausiai miego laiko ir kokybės grafikai atspindėjo tai, ko ir tikėjausi (arba, tiksliau, kaip jaučiausi), bet buvo kelios naktys, kai negalėjau užmigti ilgiau nei valandą, tačiau programėlė to neatspindėjo – rodė, kad neramiai miegu. Bet miegu. O aš tik varčiausi nuo vieno šono ant kito ir avis skaičiavau. Gal tam įtakos turėjo tai, kad greta trečią sapną sapnavo žmona?.. Žodžiu, tikėti reiktų su atsarga.
Beje, atėjus naujai dienai programėlė „prisimena“ tik buvusios dienos užmigimo ir atsikėlimo laiką, o miego ciklų informacijos neišsaugo – ateityje gamintojas galėtų tai patobulinti.
Visgi didžiausias klausimas man kilo dėl to, ar apskritai miegamajame derėtų tokius daikčiukus naudoti. Specialistai pataria miegamajame nelaikyti jokios technikos – ne tik kompiuterio ar televizoriaus, bet net telefono. O šiai „pupai“ ne tik reikia, kad netoliese būtų telefonas, bet ji pati duomenis perduoda belaidžiu „Bluetooth“ ryšiu. Aišku, trečia ausis dėl to neužaugs, bet tai – irgi elektronika. Ir dar prie pat miegančiojo.
Žioplių sargas
Trečioji „pupa“, „Guard Peanut“, fiksuoja judėjimą ir apie tai praneša savininkui arba aplinkiniams (kitaip sakant, signalą galima įjungti telefone arba pačiame jutiklyje).
Gamintojas pateikia įvairius jo panaudojimo atvejus: „Guard Peanut“ galima prisegti prie lagamino oro uoste, ant vaiko vežimėlio, verandos durų, po dviračio sėdyne, prie brangių daiktų (papuošalų dėžutės, kompiuterio ir pan.) ar spintelės sporto klube. Žodžiu, prie daikto, kurio pajudėjimas žmogui yra svarbus. Ir kurį stebėti jis tingi arba neturi tam laiko.
Programėlėje galima keisti jutiklio jautrumą, nuo labai didelio iki labai mažo. Taigi jei jutiklis pritaisytas prie vaiko vežimo, užtenka nustatyti labai mažą jautrumą, kad menki krustelėjimai netrukdytų vaiko (ir jūsų) ramybės. O štai „saugant“ daiktus verčiau aktyvuoti didesnį jautrumą.
Taigi tai yra savotiška signalizacija. Nežinau kaip jūs, bet aš sau svarbių daiktų be priežiūros nepalieku, tad gyvenimiškoje situacijoje „Guard Peanut“ taip ir neišbandžiau. Na, sutinku, oro uoste jausčiausi saugiau žinodamas, kad giliai krepšyje tūno tylus vagių „skundikas“, tik per pastarąjį mėnesį niekur nekeliavau. O štai dviratį šiai „pupai“ vargu ar patikėčiau. Net jei vagis pasitaikytų visiškai bukas ir nepabandytų paspausti vienintelio mygtuko, esančio ant žviegiančio įrenginio (tai atlikus jutiklis nutyla), tai nuplėšti ar nusegti ir išmesti jį nekiltų didesnių sunkumų.
Apie vaiko vežimėlio ar namo durų judėjimo svarbą (kol kas) spręsti negaliu.
Žodžiu, šio jutiklio bandymas atrodė maždaug taip: įdedu į krepšį, aktyvuoju, pajudinu – veikia. Tiesa, kai fotografas nusprendė imituoti vagį ir pačiupęs „Guard Peanut“ pasileido bėgti, įrenginukas cypti pradėjo tik po kelių sekundžių, per kurias „vagis“ spėjo nuskuosti tokiu atstumu, kad man jį pavyti būtų neįmanoma (taip, ir dėl sportinės formos).
Dar viena problema – kaip ir kitos „pupos“, ši veikia „Bluetooth“ ryšiu, taigi apie judėjimą telefono programėlė praneša tik daiktui esant matomumo zonoje. Ir, vėlgi, įrenginys nėra atsparus vandeniui, taigi lietingą dieną lauke iš jo mažai naudos.
Visi trys „Sense Peanut“ jutikliai kainuoja po 29 eurus.
