Nors galbūt ne – pati pradžia buvo tai, kad geras draugas iš savo tėvynės Silifkėje (Turkija) lauktuvių atvežė tikrą turkišką (ir milžinišką – stambaus kumščio dydžio) citriną, kurią suvartojęs, sėklas bandžiau susidaiginti – bet bandymui taip ir nenusisekus, iš draugo gavau dar vieną dovaną – iš kitos tokios pačios citrinos sudaigintą jauną kelių centimetrų aukščio tikro turkiško citrinmedžio daigiuką.
Toliau istorija vystėsi intensyviai – erdvės ir laiko taške susidūrė vos vos ūgtelėjęs citrinmedžio daigas ir keliametis vaikinas, kuris mėgo tyrinėti viską kontaktiniu būdu, tad galiausiai iš penkių citrinmedžio lapelių galiausiai liko du – bet prieš išmesdamas tuos netyčia nukentėjusius lapelius, atkreipiau dėmesį į jų aromatą – ir kažkaip kilo miglota mintis, kad galima būtų juos užpilti verdančiu vandeniu.
Taip atsirado trys dalykai – mano mėgstamiausia arbata, šioks toks rimtesnis susidomėjimas namudine botanika ir galiausiai – šiek tiek išmanioji augalams pritaikytos šviesos valdymo sistema, apie kurią iš tiesų ir kalbu antraštėje, pavadinamas šiltnamiu. Nes šiaip juk bute ir taip šilta, ir jei tik nori – drėgna, tad pusė šiltnamio ir taip jau yra.
Problema ir sprendimas: pirmas žingsnis
Gerai, citrinmedžio lapų arbatą aš mėgstu – bet yra dvi viena kitą papildančios problemos. Pirma, augalai gyvuoja naudodami fotosintezę, ir tam augalui reikalingi lapai. Ir čia pirmoji problema – aš, mėgdamas citrinmedžio lapų arbatą, juos nuolat skabau ir taip mažinu plotą, kuriuo gali būti vykdoma fotosintezė.
Antra, citrinmedis vis dėlto nėra mūsų geografinių platumų augalas, ir jam reikia dar daugiau šviesos – o jau ypač, jei lapai ir taip apskabyti. Kitaip tariant, lyginti Silifkės sausį su Vilniaus sausiu yra žiauru – tad norint mėgautis tokia arbata, reikia galvoti, ką čia galima būtų papildomai nuveikti.
Tie, kas domisi augalininkyste – o ypač hidroponika – žino apie dirbtinę raudolyną šviesą. Tai yra, raudonai-mėlyną šviesos spektrą, naudojamą šioje srityje. Nežinantiems – tai daugmaž yra augalams optimalaus spektro šviesa, šiais laikais išgaunama specialiomis LED lemputėmis.
Nors lemputė ir speciali, ji įsisuka į visiškai įprastą elektros lemputės lizdą (E27. Nors beveik neabejoju, kad galima būtų rasti ir mažesnio lizdo – E14 – lempučių). Tokia lemputė bet kurioje kiniška elektronika prekiaujančioje parduotuvėje ar programėlėje kainuoja apie porą eurų. Na ir dar koks euras už siuntimą – jei susigundysite ieškoti, bandykite pagal „grow light bulb“.
Žinoma, dar reikia paties lempos stovo, į kurį ta lemputė būtų sukama. Ir žinoma, pardavinėjamos ir visos auginimo lempos, pilni komplektai – tik tada jų kaina jau priartėja prie 20 eurų, plius siuntimas. Tad aš paprasčiausiai nuėjau į artimiausią buitinių prekių parduotuvę, kur išsirinkau gnybtu prie palangės ar lentynos kabinamą stalinę lempą – bet iš tiesų tam tiktų bet kokia stalinė lempa.
Manasis pirkinys kainavo penkis eurus. Užtat – jokio siuntimo mokesčio ir laukimo, kol lempa atkeliaus. Bet taupant, galima išsisukti ir su visiškai paprasta staline lempa, paveldėta iš močiutės.
Problema ir sprendimas: antras žingsnis
Ir to pirmame etape visiškai pakako. Citrinmedis – vazone, raudolyna šviesa – virš jo. Svarbu nepamiršti, kada reikia įjungti, ir kada jau ir taip šviesu – išjungti.
Augalams taip pat reikia „miego“ periodo, todėl apie metus tą švieselę junginėjau rankiniu būdu – ryte atsikėlęs įjungdavau, išeidamas į darbą išjungdavau, vakare grįžęs įjungdavau ir eidamas miegoti vėl išjungdavau. Be abejo, tai – toli gražu neoptimalu (augalo atžvilgiu). Nes mūsų platumose žiemą, žinia, žmogus išeina į darbą su tamsa ir grįžta su tamsa. Ir šiaip, būdavo dienų, kai elementariausiai procedūrą pamiršdavau. Ar užtingėdavau junginėti.
Citrinmedis šiaip jau laikėsi visai neblogai – ir tikrai geriau, nei tuos metus be papildomos šviesos – bet sakykite ką norite, o žmonijos progeso variklis yra ne kas kitas, bet tinginystė.
Nes, jei atvirai, ta kasdieninė įjungimo/išjungimo rutina visiškai užknisdavo. Kasdien, diena iš dienos daryti tą patį, vėl ir vėl? Ne, visiškai ne mano stilius. Tam mes, žmonija, šiaip ir išradome kompiuterius, robotus bei panašius dalykus – tam, kad jie buką pasikartojantį dirbtų už mus.
Todėl, natūralu, ėmiau galvoti apie tokio proceso automatizaciją.
Ir užklausus Sutelktinio „Facebook“ Proto, gavau, regis, visai neblogą pasiūlymą – išmaniuosius elektros lizdus. Atsižvelgęs į rekomendacijų kiekį, pasirinkau „Sonoff“ gamintoją.
Įsivaidzuokite tai kaip papildomą-tarpinį eletros lizdą ar adapterį, statomą į tradicinį elektros lizdą – bet kurio veikimo režimą galite programuoti mobiliąja programėle. „Kasdien įsijunk 6 valandą“ ir „kasdien išsijunk 8 valandą vakaro“. Ir viskas, rami galva. Aišku, galima programuoti ir sudėtingiau – sudaryti metines, kassavaitines ir dar kitokias dienotvarkes. Bet kas svarbiausia – elektros lizdą (į kurį, savaime suprantama, įjungta raudolynoji lempa) galima valdyti ir internetu. Tai yra – sėdi sau biure, pažiūri per langą, nusprendi, kad šiandien pernelyg debesuota – ir telefono programėle įjungi lizdą/lempą namuose. Tobula!
Tai buvo pati brangiausia sistemso dalis – kartu su siuntimu išmanusis elektros lizdas kainavo 12 eurų (nes nepataikiau į akciją – su ja būčiau tilpęs į 10 eur.). Taigi, 5 eurai lempa, 3 – raudolyna LED lemputė, 12 – lizdas – iš viso 20 eurų.
Rezultatai ir ateities planai
Žinoma, tai – pakankamai primityvi autonominio namudinio „šiltnamio“ sistema. Ateityje planuoju integruoti apšviestumo (šviesos kiekio) jutiklius – kad nereikėtų sąlygų namuose spėlioti iš vaizdo žiūrint per langą biure – o taip pat ir vazono žemės drėgnumo matuoklius – varikliukas, išpilantis stiklinę vandens į vazoną ar kokia kita laistymo alternatyva numatyta dar tolimesnėje ateityje, pradžiai pakaks tiesiog žinutės į telefoną, kad jau laikas būtų palaistyti.
Tik jau tam reikės kiek labiau sofistikuotos platformos – ko gero „Arduin“, ar gal pavyks išsisukti ir su „Raspberry Pi“.
Ir tai – ne fantastika. Žinau, kad tokiais dalykais žaidžia bent kelias neformaliojo lavinimo mokyklas lankantys trylikamečiai – ar panašaus amžiaus – moksleiviai.
Na bet svarbiausia dalis – o kiek visas šitas žaidimas naudingas pačiam augalui?
Per mažiau nei metus, kai (ne taip jau reguliariai) naudoju raudolynąją lempą, mano nuolat skabomas citrinmedis ūgtelėjo beveik 10 cm. Per paskutinį beveik mėnesį, kai jau šviesa reguliari ir dar papildoma apinukusiomis dienomis – daugiau nei centimetrą.
Žinoma, sistema yra visiškai neoptimizuota – lemputė yra daugmaž vidutinio galingumo ir vidutinio spektro, „kuris turėtų tikti viskam“ (rimti hidrofermeriai ten kruopščiai viską matuoja ir eksperimentuoja). Aš nė neįsivaizduoju, kokios yra viso to elektros sąnaudos – bet jos tikrai ne tokios, į kokias būtume aktreipę dėmesį mokėdami kasmėniesines sąskaitas.
Užtat kas man svarbiausia – tinginystė valdo, ir apie junginėjimą nebereikia galvoti. O bukiausią ir nuobodžiausią darbą daro kompiuterizuota sistema – kas ir turėtų vykti visame pasaulyje.
