Ilgi laukimo ir ruošimosi sudėtingai tyrimų roboto „Curiosity” misijai mėnesiai vėlų praėjusio sekmadienio vakarą buvo vainikuoti sėkmės.
Smalsusis (išvertus iš anglų k. „curiosity” – „smalsumas”) marsaeigis, oficialiai žinomas kaip Marso mokslo laboratorija, Raudonosios planetos paviršiuje nusileido sklandžiai.
Po 15 minučių – tiek laiko informacija iš Marso keliauja į Žemę – patvirtinus sėkmingą nutūpimą, JAV nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Raketinių tyrimų laboratorija pratrūko ovacijomis.
O plojimų ši „Curiosity” misija, nors ir tik ką prasidėjusi, tikrai verta. Mat tikimasi, kad nedidelio automobilio dydžio marsaeigis ne tik nuodugniai ištirs Raudonąją planetą, bet ir nuties kelią pirmajam astronautų skrydžiui į Marsą.
Be to, „Curiosity” nuotykis Marse gali reikšti NASA, pastaraisiais metais iš Vašingtono ne kartą išgirdusios apie karpomus biudžetus ir laidojamus ambicingus projektus, atgimimą. O tai – gera žinia visai žmonijai.
Transliavo „Times” aikštėje
NASA iš tiesų pasistengė, kad 2,5 mlrd. JAV dolerių kainavusio tyrimų roboto nutūpimas Marse susidomėjusiems Žemėje atrodytų lyg Holivudo filmas. Netrūko dramos, įtampos ir atomazgos su laiminga pabaiga.
„Septynios siaubo minutės” – toks buvo pirmojo misijos etapo šūkis, išties skambantis kaip reklama.
Nusileidimas buvo transliuojamas tiesiogiai iš NASA Skrydžių tyrimų centro ir po kelių dešimtmečių netgi rodomas didžiuliuose ekranuose Niujorko „Times” aikštėje.
Operacija iš tiesų gniaužė kvapą. Gerokai didesnis nei visi ankstesni robotas „Curiosity” į Marso atmosferą įskriejo 21 tūkstančio kilometrų per valandą greičiu.
Nutupdyti marsaeigį prireikė didžiulio parašiuto, raketinių variklių ir skraidančio krano. Galiausiai kvapą gniaužia vien tai, kad NASA tokią operaciją vykdė 225 mln. kilometrų nuo Žemės.
Šviesos greičiu skriejusio signalo, liudijančio apie „Curiosity” nutūpimą Marso Geilo krateryje, reikėjo laukti kone 15 minučių.
Ypač įmantrus robotas
Šimtų NASA inžinierių okupuotos patalpos po kelių sekundžių sudrebėjo ovacijomis. O daugybė šūksnių, plojimų ir siūlymų „Duok penkis!” aidėjo taip, tarsi JAV olimpinė rinktinė ką tik būtų laimėjusi krūvą aukso medalių Londone. O gal ir garsiau.
Suprantama, džiaugsmo šokis šį kartą buvo trypiamas ne olimpiečių, o už tūkstančių kilometrų nuo Jungtinės Karalystės sostinės nutolusiame Pasadinos mieste JAV, Kalifornijos valstijoje.
Ir švenčiama ne greičiau nubėgusių arba aukščiau nušokusių atletų, o dar nuo praėjusių metų lapkričio NASA laboratorijose kantriai plušusių inžinierių pergalė.
Juk „Curiosity” dydžiu, kaina, įmantrumu ir dirbtiniu intelektu lenkia absoliučiai visus iki šiol žmonijos į kosmosą išsiųstus aparatus.
Elektroninį baletą Marso paviršiuje vėlų sekmadienio vakarą pradėjusio šokti marsaeigio tikslas – ne olimpiniai medaliai, o atsakymai į kone visą amžinybę žemiečius kamuojančius klausimus.
Ar gali būti, kad Žemė – vienintelė planeta visoje visatoje, kurioje egzistuoja gyvybė? Ar tikrai jokiame kitame kosmoso kūne niekada nekrutėjo nė menkiausi mikrobai? Iš kur atsirado žmonės?
Sunkmečiu apkarpė biudžetą
Pati NASA pripažįsta: „Curiosity” misija tėra pirmasis žingsnis. Mat visai gali būti, kad po 687 dienų, kai marsaeigis grįš į Žemę, mįslių apie Marsą nebus mažiau.
Tačiau šiai JAV institucijai šio beveik 2 metų laikotarpio reikia lyg oro. Mat sėkminga naujausios ekspedicijos į Marsą pradžia bent jau kol kas apsaugojo NASA nuo dinozaurų likimo – išnykimo.
Sekmadienį NASA patyrė vadinamąjį „dabar arba niekada” jausmą. Juk jei „Curiosity” leisdamasis būtų virtęs metalo laužu, lygiai taip pat į skutelius veikiausiai būtų suplėšyti ir kiti NASA ateities projektai.
Pernai JAV jau baigė savo 30 metų trukusią misiją „Space Shuttle”. 2011 metų liepą Kennedy kosminiame centre nusileido paskutinis programos erdvėlaivis „Atlantis”.
Daugiausia kaltas sunkmetis. Norėdama pataisyti pašlijusią JAV ekonomiką, prezidento Baracko Obamos administracija diržus pirmiausia suveržė būtent NASA, net jeigu ne ji suryja didžiąją dalį biudžeto.
Tiesa, finansinės erdvės šiek tiek palikta. Bet jei „Curiosity” būtų ištikusi nesėkmė, Vašingtonas ateityje tikriausiai net nesiklausytų prašymų finansuoti ateities misijas.
„Manau, kad „Curiosity” praradimas tikrai būtų nuslopinęs JAV norą veržtis į kosmosą – mažiausiai vienai kartai.
O raktus į mūsų Saulės sistemą perimtų Kinija”, – teigė Marso ekspertas Bobas Zubrinas.
Vis dėlto kol kas Raudonojoje planetoje šeimininkauja Amerika. „Curiosity” nutūpimas – jau septintasis sėkmingas NASA zondų nusileidimas Marse nuo 1976 metų.
Be to, organizacijos „Explore Mars” vadovo Chriso Carberry teigimu, NASA neseniai persvarstė daugiau kaip 400 pasiūlymų naujoms misijoms į Marsą.
„Daugelis šių idėjų yra ypač originalios. Tiesa, jos brangios.
Bet tai nereiškia, kad skristi į Marsą nebereikia – iki 2030 metų ten reikia nuskraidinti žmogų”, – tvirtino Ch.Carberry.
Kalno šlaito paslaptys
Bet kokiu atveju visų ateities misijų į Raudonąją planetą rengėjams reikės nueiti dar sunkesnį kelią nei „Curiosity” išskraidinimo komandai. O ji šiuo keliu ėjo ilgai ir tikrai ne tiesiai.
Kol buvo statomas „Curiosity”, NASA inžinieriai pirmiausia kantriai ieškojo tinkamos vietos Marse robotui nusileisti.
Kur marsaeigis atkapstytų daugiausia informacijos apie Marso praeitį, dabartį ir net ateitį? Kur dykuma yra tiesiog dykuma, o kur – požeminių lobių maskuotė?
Ekspertai neabejojo: Marse reikia rasti tašką, panašų į Didįjį kanjoną Žemėje.
Šiame stačių šlaitų tarpeklyje prieš beveik 150 metų geologas Johnas Wesley Powellas aptiko Žemės dienoraštį – 2 mlrd. metų vienas ant kito gulusius nuosėdinių uolienų sluoksnius. Kiekvienas pasakė apie tam tikrą Žemės laikotarpį daugiau nei visi tyrimai iki tol.
Praėjus 143 metams mokslininkai ėmė ieškoti Didžiojo kanjono Marse. Ir dabar tiki, kad jį surado – artimiausius dvejus metus „Curiosity” ropinės 154 kilometrų skersmens Geilo krateryje.
Mat kraterio viduryje stūkso 5,5 tūkst. metrų aukščio Šarpo kalnas. Tikimasi, kad kalno šlaitų analizė atskleis ypač daug Raudonosios planetos paslapčių.
Neįprastai aukšta viršukalnė
Geilo krateris buvo suformuotas prieš daugiau kaip 3 mlrd. metų, kai į Marsą į pietus nuo planetos pusiaujo rėžėsi milžiniškas meteoritas.
Be abejo, meteoritai ir Marsas tikrai nėra naujas žodžių derinys. Kiek žinoma mokslininkams, į šią planetą yra rėžęsi daugiau nei 40 tūkst. meteoritų.
Po daugelio smūgių susiformavo krateriai.
Netikėta tai, kad kraterio centre iškilęs 5 kilometrų aukščio Šarpo kalnas.
Žinoma, savotiški pylimai formuojasi daugelio kraterių viduryje – taip pat, kaip į stiklinę nukritus didesniam lašui pieno iššoka mažesnis. Tokia galinga meteoritų sprogimo jėga.
Tačiau Šarpo kalnas – toli gražu ne pylimas. Viršukalnė tokia aukšta, kad vietomis iškyla netgi virš kraterio kraštų.
„Kalnas per daug aukštas, kad tai būtų normalu”, – pažymėjo vienas „Curiosity” misijos vadovų Ashwinas Vasavada.
Ginčus nutraukė analizė
Nepaisant masinančių Geilo kraterio paslapčių, ši vieta nebuvo mokslininkų, rinkusių uostą marsaeigiui, favoritė. Iš pradžių kandidačių priimti „Curiosity” buvo net šešiasdešimt.
O NASA ekspertai buvo linkę pasirinkti ne Geilo, o Ebersvaldo kraterį.
Palydovinėse Marso nuotraukose tyrėjai pastebėjo, kad Ebersvaldas primena išdžiūvusios upės deltą.
„Mums atrodė, kad ten kadaise buvo upė ir ežeras. Juk tai – nuostabu”, – prisimena A.Vasavada.
Mokslininkai buvo įsitikinę, jog Ebersvaldo krateryje slėpėsi tvirti įrodymai, kad Marse anksčiau tekėjo upės ir telkšojo ežerai.
O kartu – ir įrodymai, kad ten egzistavo gyvybė, nes bent jau Žemėje vanduo yra natūrali mikrobų gyvenamoji terpė.
Vis dėlto NASA jau žinojo, kad Marse būta vandens. 2004 metais tyrimų robotai „Sirit” ir „Opportunity” į Žemę atsiuntė duomenis, rodančius, kad prieš milijardus metų Marsas buvo kur kas drėgnesnis ir šiltesnis.
Vis dėlto mokslininkų ginčai užsitęsė. Juos nutraukė tik prieš porą metų Geilo kraterį nuodugniai ištyrinėjęs NASA palydovas „Mars Reconnaissance Orbiter” (MRO).
MRO apskriejus kraterį ir lazeriais nustačius jo uolienų sudėtį, paaiškėjo, kad Šarpo kalnas – visai ne kalnas, o didžiulis plokščiakalnis, kuris vėliau veikiant vėjui ar vandeniui virto kūgiu.
Šarpo kalno šlaituose MRO aptiko aiškius uolienų sluoksnius, kurių apatinis – iš molio. O molieną, kaip paaiškėjo, spaudė mineralų turtingi sulfatai.
NASA tyrėjai nebeabejojo: „Curiosity” būtina leistis Geilo krateryje ir pamažu kopti į Šarpo kalno viršūnę.
„Geilo krateryje užrašyta Marso istorija. Uolienos apačioje senesnės, o viršuje – jaunesnės.
Geilas tikrai turi ką papasakoti, o „Curiosity” pateiks jam reikiamus klausimus”, – paaiškino A.Vasavada.
Užduotis – sužlugdyti misiją
Tiesa, nusprendus, kur leisis „Curiosity”, NASA marsaeigį inžinieriams dar reikėjo pastatyti ir paruošti tolimam skrydžiui bei pavojingam nutūpimui Marse.
Sėkmingas tyrimų roboto nusileidimas parodė, kad „Curiosity” susidorojo su visais kosmoso marsaeigiui mestais iššūkiais. Daugiausia dėl to, kad daugelis išbandymų „Curiosity” pirmiausia laukė namuose.
Kaltas vyriausiasis misijos inžinierius Robas Manningas. Amerikietis padarė viską, kad sužlugdytų „Curiosity” skrydį – tiesa, turėdamas tik gerų ketinimų.
R.Manningas devynias liepos mėnesio dienas tapo aršiausiu savo paties vadovaujamos inžinierių komandos priešu.
Jis imitavo netikėčiausias avarijas, nutrūkusius signalus, meteoritų smūgius.
„Žinote Merfio dėsnį, pagal kurį viskas, kas gali baigtis blogai, blogai ir baigsis? Aš ir esu Merfis”, – juokėsi R.Manningas.
Sabotažinis amerikiečio vaidmuo – pasirūpinti, kad „Curiosity” prižiūrinčios komandos nariai galėtų atremti bet kokį iššūkį.
Tiesa, R.Manningas dirbo ne su originaliuoju „Curiosity”, kuris jau buvo išskridęs į Marsą, o su identišku šio marsaeigio klonu. Tačiau net jo inžinieriai nenorėjo sugadinti, todėl užduotys buvo simuliuojamos.
„Iš esmės tai yra puikus būdas sustiprinti komandą. Juk reikia išsiaiškinti, kurie inžinieriai imsis lyderio vaidmens, atidžiai jūsų klausys ir bus verti pasitikėjimo”, – tvirtino NASA darbuotojas.
Įsivaizdavo žemišką pasaulį
Po kantraus laukimo tikslas pagaliau pasiektas – „Curiosity” jau nusileido Marse ir iš lėto kopia Šarpo kalno šlaitu. Siunčiamos ir pirmosios nuotraukos.
Ką jose išvysime? Kol kas aišku, kad tikrai ne tai, ką žmonija įsivaizdavo dar prieš 100 metų.
Ginčai dėl to, koks yra Marso pasaulis, virė nuo pat tos akimirkos, kai XVII amžiuje astronomai pirmą kartą nukreipė teleskopus į ketvirtąją planetą nuo Saulės.
Juk, be Mėnulio, Marsas – vienintelis dangaus kūnas, kurio paviršius aiškiai matomas iš Žemės. Nenuostabu, kad žmonės ilgai manė, jog Marsas kone tik spalva skiriasi nuo Žemės. Esą Raudonojoje planetoje tikrai turėtų egzistuoti gyvybė.
1877 metais italų astronomas Giovanni Schiaparelli netgi pastebėjo Marso paviršių kertančias linijas ir pavadino jas kanalais.
Esą jie – dirbtinės kilmės, marsiečių iškasti tam, kad vanduo iš poliarinėse srityse esančio ledo patektų į drėkinamas teritorijas.
Nors ši teorija greitai išpopuliarėjo, galimybė, kad Marse šiuo metu egzistuoja kokios nors gyvybės formos, buvo atmesta praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje – pateikus duomenis pirmiesiems kosminiams zondams.
Paaiškėjo, kad Marso paviršius nusėtas milžiniškų kanjonų, kraterių ir užgesusių ugnikalnių. O G.Schiaparelli ir vėliau amerikiečio Percivalio Lowello pamatyti kanalai tebuvo optinė apgaulė.
Ieško tik sąlygų gyvybei
Maždaug tris dešimtmečius ir manyta, kad Marsas tėra daugybę kartų didesnis Mėnulis – tiesiog bedvasė, negyva uola.
Bet šiandien apie gyvybę Marse vėl kalbama gana guviai.
Žinoma, ne apie mistiškus kanalus, bet apie galimybę, kad gyvybė Raudonojoje planetoje galėjo egzistuoti anksčiau, o jos įrodymai kaip tik ir slepiasi po krateriais ir kanjonų šlaituose.
Tai nustatyti padės „Curiosity”. Marsaeigis sudėtingais cheminių tyrimų prietaisais jau ieško Marse galimai egzistavusios gyvybės pėdsakų.
Tiesa, mokslininkai nesitiki, kad Marso mokslinė laboratorija ras kokių nors ateivių ar gyvų organizmų.
Robotas tiesiog analizuos grunto ir uolienų mėginius, galinčius padėti nustatyti, ar planetos aplinkos sąlygos kada nors buvo palankios gyvybei.
NASA Marso tyrinėjimų skyriaus vadovas Mike’as Meyeris jau ne sykį klausėsi priekaištų, kodėl „Curiosity” užduotis – ieškoti ne tiesioginių gyvybės ženklų, o sąlygų gyvybei egzistuoti.
Ekspertas į šį klausimą yra parengęs atsakymą: „Juk mes negalime nė įsivaizduoti, kaip atrodytų gyvybė Marse.
Todėl tokia misija prilygtų adatos ieškojimui šieno kupetoje.”
JAV smarkiai lenkia kitų šalių planus
Nors tyrimų robotus įvairiais tikslais Marso link planuoja ir Europos šalys, ir Rusija, ir Kinija, NASA toli atitrūkusi į priekį.
Sekmadienį sėkmingai nutupdžiusi „Curiosity”, NASA 2013 metais planuoja į Marsą pasiųsti dar vieną marsaeigį. Misijos MAVEN tikslas – ištirti Marso atmosferą.
2016 metais nedidelius robotus į Marsą ketina nusiųsti Rusijos kosmoso agentūra ir Europos kosmoso agentūra (EKA).
Vis dėlto didysis EKA tikslas – 2018-aisiais į Raudonąją planetą nusiųsti marsaeigį „ExoMars”. Jis galės įsiskverbti 2 metrus į Marso paviršių ir taip ieškoti organinių molekulių.
Rusijos misijos į Marsą pastaruoju metu nebuvo itin sėkmingos. Pernai lapkritį nepavyko Marso tyrimų zondo „Fobos-Grunt” startas – aparatas įstrigo žemoje orbitoje aplink Žemę.
Tiesa, Rusija kartu su EKA ir Kinija jau įvykdė misiją „Marsas 500”, kurios metu šeši vyrai buvo uždaryti į specialią kapsulę ir joje praleido 520 dienų, simuliuodami skrydžio į Marsą ir atgal į Žemę pasekmes žmonėms.
Pirmasis savarankiškas Kinijos bandymas išskraidinti į Marsą tyrimų robotą „Yinghuo-1” baigėsi nesėkmingai, bet Pekinas jau planuoja naujus skrydžius.
Savo ruožtu Kinija praėjusią savaitę informavo, kad jau kitais metais į Marsą išsiųs erdvėlaivį, kuris skries orbitoje aplink Raudonąją planetą ir tirs jos klimatą bei geologiją.
Galutinis neoficialių kosminių varžybų tikslas – pirmasis istorijoje žmogaus išsilaipinimas kitoje planetoje – Marse. Tokia misija, net optimistiniais skaičiavimais, galėtų įvykti ne anksčiau kaip 2020-aisiais, o gal net 2030 metais.
Marsaeigio paleidimą iš arti stebėjo ir lietuvis
Marso mokslo laboratorijos „Curiosity” žygis neapsiėjo ir be lietuviško pėdsako. Šio tyrimų roboto paleidimo ceremonijoje dalyvavo nenustygstantis kosminių projektų entuziastas lietuvis verslininkas Vladas Lašas.
Entuziastų iš Danijos idėją sukonstruoti raketą „Tycho Brahe-1” finansiškai parėmusį V.Lašą į raketų paleidimo stotį JAV Floridos valstijoje pakvietė patys NASA vadovai.
„Jie specialiai pakvietė mus, Europos šalių kosmoso entuziastus. Nors pagrindinės „Curiosity” iniciatorės JAV, prie marsaeigio sukūrimo nemažai prisidėjo ir Europos šalių – Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Danijos specialistai”, – „Lietuvos rytui” sakė V.Lašas.
Verslininko iš Lietuvos teigimu, NASA ir turėtų būti, ir jau yra suinteresuota tuo, kad kosmoso programose dalyvautų kuo daugiau šalių: „Juk kartu galima padaryti daugiau. Ypač svarbu ir tai, kad projektuose dalyvautų mažos šalys.”
„NASA rodo dėmesį ir konkrečiai Lietuvai. Štai ir šiuo metu Amerikoje stažuojasi du jauni lietuviai”, – kalbėjo vienas 2009 metais įkurtos Lietuvos kosmoso asociacijos vadovų.
NASA vieši Laurynas Mačiulis ir Vytenis Buzas, su amerikiečių pagalba kuriantys pirmąjį lietuvišką palydovą „Kosmis”. Planuojama, kad „Kosmis” į kosmosą bus paleistas 2015 metų viduryje.
„Kosmosas visada įkvepia kitus technologinius procesus, išradimus, o jaunimui nuolat reikia naujų iššūkių. Nors sunkmečiu kosmoso programas valstybėms įgyvendinti nelengva, visada atsiras privačių iniciatyvų”, – „Lietuvos rytui” teigė V.Lašas.
