Astronomija neatsisako iššūkio įminti dideles paslaptis, o pati svarbiausia jų – ar mes pasaulyje esame vieni? Vos prieš kelis dešimtmečius kietakakčiai realistai išjuokdavo bet kokias kalbas apie ateivius. Šiandien jau sukaupta pakankamai duomenų, kurie verčia klausimą „Ar kada aptiksime gyvybę?“ keisti kitu - „Kuriuo būdu ji bus atrasta pirmiausia?“, - rašoma BBC.
Šiuo metu pirmauja trys ateivių paieškos būdai ir lieka tik svarstyti, kuris iš jų yra potencialus laimėtojas.
Gyvybės Marse paieškos
Kai kurie kosmoso platybių tyrėjai vadovaujasi principu, kad kai ko nors ieškai, verta pradėti arčiausiai namų. Žinodami vienintelę planetą, kurioje yra gyvybė, ieškome panašių į Žemės sąlygų: skysto vandens, deguonies ore, maistinių medžiagų ir t.t.
Šiuo atžvilgiu tinkamiausia vieta atrodo Marsas. Iš pirmo žvilgsnio jis sausas, šaltas ir negyvas, tačiau giliau patyrinėjus praeitį, ima aiškėti, kad kadaise sąlygos čia galėjo būti gana palankios. Pavyzdžiui, meteoritų smūgiai išmušė žvilgančius kraterius su po paviršiumi slypinčia ledo danga, taigi, atskleidė, kad vandens Marse yra ir kažkada jis galėjo būti skystas.
Galutinių išvadų vis dar trūksta, bet vis dėlto, pažvelgus plačiau galime būti tikri, kad tolimoje praeityje – galbūt prieš milijardus metų – mūsų kaimynė turėjo ištisus vandenynus ir tankesnį orą. Vadinasi, čia buvo gana gera terpė gyvybei vystytis dar iki tol, kai ji pasirodė Žemėje.
Absoliučiai įmanoma, kad ten egzistavo sudėtingi eukariotiniai organizmai (tokie, kurių ląstelės turi branduolius), tačiau jie, keičiantis sąlygoms, paprasčiausiai išmirė. Jei taip yra iš tiesų, Marso uolienose mes turime rasti fosilijų – tų organizmų liekanų. Deja, iki šiol Marso paviršius buvo tik vos vos pakrapštytas, tad „Curiosity“ uolas skrodžiantys lazeriai yra naujoji mūsų viltis. Be to, Marsas ne vienintelis toks daug žadantis Saulės sistemoje – skysto vandens yra ir Saturno palydove Encelade, kur iš gilių kanjonų veržiasi geizeriai vandens. Tikėtina, kad Encelado gilumoje plyti ištisas vandenynas, net jei paviršius ir yra užšalęs. Žinoma, tai negarantuoja, kad kada nors jame rasime žuvis-ateives, tačiau pasižvalgyti vertėtų.
Jupiterio palydovas Europa taip pat beveik 100 procentų turi požeminį vandenyną. Jei dar labiau atleistume savo mąstymo varžtus, atkreiptume dėmesį ir į tai, kad Saturno palydove Titane telkšo ežerai skysto metano ir etano. Čia vėsoka – tvyro apie -180 laipsnių Celsijaus šaltis, tačiau tai nėra neįmanomos sąlygos gyvybei. Kad būtų galima tai patikrinti, teks gerokai paplušėti tyrinėjant šias tolimas vietoves, tačiau kol kas žmonija ėmėsi Marso, tad Europai ir Enceladui kol kas teks palaukti.
Ateivių radijas
Kita vertus, galbūt nereikia niekur vykti – galime sėdėti ir laukti, kol ateiviai patys su mumis susisieks. „Search for Ectraterrestrial Intelligence“ (SETI) yra grupė astronomų, įvairiais būdais ieškančių protingų būtybių kosmose. Daugiausia žadantis metodas yra žinučių, skriejančių dangumi, klausymas.
Pagrindinė SETI prielaida yra ta, kad ateiviai egzistuoja ir nori su mumis susisiekti, o tam tinkamiausios radijo bangos: jos pigios, jose lengva užkoduoti informaciją, jos skrieja šviesos greičiu ir nekliudomos keliauja per visą galaktiką.
Taigi, SETI skrodžia visą padangę, ieškodami nežemiškų radijo signalų. Tiesa, kol kas neproduktyviai, tačiau jie tikina, kad dar tik pradėjo – daugybė radijo bangų dažnių ir didelė dalis galaktikos dar liko neišanalizuota. Astronomas Sethas Shostakas teigia, kad atsakymas vieną dieną būtinai išaiškės ir prognozuoja, kad tai nutiks per maždaug 25-erius metus.
Nauja pasaulio tvarka
Laimei, nebūtinai teks laukti taip ilgai. Metų metus tikėta, kad yra iš viso tik devynios planetos (tarp jų ir Plutonas, kuris dar visai neseniai išbrauktas iš planetų sąrašo). Staiga, 1995-aisiais astronomai atrado, kad aplink kitą Saulės tipo žvaigždę sukasi dar viena iki tol nežinoma planeta. Tai patvirtino, kad mūsų suvokimas apie galaktiką iki tol buvo labai ribotas.
Nuo tada atrasta dar beveik 800 naujų planetų ir išsiaiškinta, kad jų turi beveik pusė visų galaktikos žvaigždžių, taigi, planetų gali būti neįsivaizduojamai daug - daugiau kaip 200 milijardų. Niekas nežino, kiek iš jų gali būti panašios į mūsų senąją gerąją Žemę, tačiau galima spėti, kad milijonai, jei ne milijardai. Dar labiau neaišku, kiek iš jų gali būti gyvenamos, bet verta susimąstyti apie tai, kad gyvybė Žemėje atsirado iškart tada, kai tik jos paviršius pasidarė pakankamai vėsus ir stabilus jai išgyventi. Tris milijardus metų ta gyvybė tebuvo menki vienaląsčiai organizmai ir tik gana neseniai jie išsivystė į sudėtingas daugialąstes būtybes, kurių dabar knibžda kiekviename mėlynosios planetos kampelyje.
Visa tai reiškia, kad bet kuri Žemės tipo planeta gali būti apgyvendinta paprasčiausių mielių. Tačiau ir tai yra gyvybė, o gyvybė daro šį tą ypatingo – ji sugeria vienas, o išskiria jau kitas medžiagas.
Viena tokių medžiagų yra deguonis, palaikantis mūsų gyvybę ir sudarantis didelę dalį mus supančio oro. Deguonis bet kurios planetos atmosferoje būtų akivaizdus rodiklis, kad ten egzistuoja gyvybė.
Panašu, kad turėtume ieškoti būtent to. Planetos yra blyškios ir susispietusios arti savo žvaigždžių, bet yra technologijų, galinčių atskirti dviejų objektų skleidžiamą šviesą. Deguonis, nors mes to ir nematome plika akimi, turi savitą žymę, kaip pirštų antspaudą, kuris gali būti aptiktas toje šviesoje. Tam reikalingas nepaprastai jautrus teleskopas ir aukštos technologijos, tačiau šiandien tai jau nebėra fantastika. Vienas tokių įrenginių yra „James Webb Space“ teleskopas, kuris turėtų būti baigtas 2018-aisiais.
Mokslas tobulėja taip sparčiai, kad bandymas atrasti biologinių atmosferų ženklų veikiausiai yra geriausia išeitis. Juk niekas nežino, ar Marse ir kitose vandeningose planetose yra gyvybė, juolab, ar kažkur gyvena didžiagalviai ateiviai, norintys su mumis susisiekti, o gali praeiti vos keletas metų ir užteks teleskopo, kad už milijardų kilometrų išvystume, tiesiogine to žodžio prasme, gyvybės kvėpavimą.
