„Gravitacija tave varžo tik tada, kai ja tiki“, - nekantriai sako Rory'is Mac Sweeney'is, taip paaiškindamas logiką, galiojančią sapnų pasaulyje, kurį jis ne tik aplanko kasnakt, bet dabar jau ir kontroliuoja. Šis neįtikėtinas fenomenas vadinamas sąmoningu sapnu („lucid dreaming“).
Susidomėjimas sąmoningais sapnais pastaraisiais metais itin išaugo, o ypač buvo paskatintas įvairių naujovių nuo išmaniojo telefono programėlių iki specialių akių kaukių, turinčių padėti paveikti sapnus.
„Prieš keletą metų buvo keturi ar penki žmonės, kurie organizavo susitikimus. Dabar jų yra beveik 50 ir tai tik sostinėje“, - sako Macas Sweeney'is, dantistas ir gyvų sapnų ekspertas iš Londono. Vienas naujų „sapnų mokyklos“ narių yra banko darbuotojas Michaelas Cave'as. Kaip ir dauguma naujokų, jis buvo patrauktas sąmoningų sapnų susitikimų reklamos socialiniame tinkle.
„Aš gana skeptiškas žmogus ir galiu patikėti kuo nors, tik patyręs pats. Dabar aš jau keletą kartų sapnavau sąmoningai“, - teigė Michaelas, kuris išbandė net ir telefono programėlę „Dream: ON“, sukurtą psichologo Richardo Wisemano ir rekordiškai greitai išpopuliarėjusią.
Ilgai bandoma įminti paslaptis
„Nauja susidomėjimo bangą sukūrė technologijos“, - sako R. Wisemanas, kurio programėlė leidžia pasirinkti sapną prieš užmiegant ir groja tam tikrus garsus, kai jie patenka į tam tikrą miego fazę. „Pasirinkęs paukščių čiulbėjimą, aš sapnavau, kad esu žaliame saulėtame lauke“, - džiaugėsi M. Cave'as.
Kita vertus, tai nėra tikrasis sąmoningas sapnas, nes neleidžia jo valdyti. Tačiau yra technologijų, siūlančių kaip tik tai. Pavyzdžiui, speciali miego kaukė su švieselėmis.
Tačiau tai tikrai nebuvo pirmas toks kūrinys. Senos kartos „sapnų mašina“ buvo sukurta 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Keitho Hearne'o, kuris pats buvo pažengęs sapnuotojas, pasiryžęs įrodyti šio fenomeno egzistavimą serija bandymų Liverpulio universitete. Miegantysis lovoje, prijungtoje prie poligrafo, galėjo judinti akis pagal iš anksto sutartą seką – į kairę, tada į dešinę daug kartų.
Tyrimas buvo pakartotas Steve'o LaBerge'o Kalifornijoje. Harvardo medicinos mokyklos neurologas Allanas Hobsonas patvirtino, kad „pirmą kartą istorijoje buvo galima įrodyti, kad yra ryšys tarp sapnų ir išorinio pasaulio.“ Ir vis dėlto, sąmoningų sapnų ištakos siekia mažų mažiausiai VII a., kai Tibeto budistams tai buvo tik viena „sapnų jogos“ fazė.
1867-aisiais Marquisas d'Hervey'us de Saint-Denysas netgi parašė instrukciją, pavadintą „Sapnai ir kaip juos valdyti“, dar prieš tai, kai olandų psichiatras Frederickas Van Eedenas galiausiai reiškinį pavadino sąmoningu sapnu („lucid dreaming“) XX a. pradžioje. Neseniai reiškinys prikeltas tokiuose filmuose kaip „Inception“ arba „Science of Sleep“, neabejotinai prisidėjusiuose prie tokio populiarumo.
Sunkus darbas ir saldūs vaisiai
Kiek veiksmingos iš tiesų yra technologijos ir kiek tikėtina, kad patirsite gyvą sapną? Deja, A. Hobsonas sako, kad „sąmoningas sapnas reikalauja labai sunkaus darbo ir tai nenutiks kiekvienam“. Nėra jokių garantijų, kad padės programos ar prietaisai. Tie, kuriais pasidomėjome, menkai tepadėjo net gerai patyrusiems sapnuotojams.
Galų gale, sąmoningo sapnavimo šalininkai sako, kad norint pasiekti tokią būklę, būtina disciplina ir praktika, o pagrindinis tikslas yra gebėjimas greitai atskirti sapnus nuo realybės. Vienas iš jų propaguojamų metodų yra reguliariai atlikti paprastus „realybės patikrinimo“ testus. Suspausti nosį, užčiaupti burną ir mėginti kvėpuoti – jei pavyksta įkvėpti, tai ženklas, kad sapnuojate ir galite pradėti manipuliuoti savo sapnu.
Tiems, kuriems galiausi pavyksta panirti į gyvą sapną, atpildas gali būti tiesiog nuostabus – ne tik sapnuose, bet ir gyvenime.
Menininkė Caroline McCready atskleidė: „Gali savęs paklausti labai keblių klausimų ir gauti atsakymus. Aš jau galiu suprasti daugybę savo baimių, nes galiu su jomis tiesiogiai susidurti sapnuose.“
Kita vertus, procesas, anot M. Sweeney'o, yra ir nemažas iššūkis: „Imi prarasti išpūstas sąvokas apie save ir savo santykius su kitais žmonėmis.“ A. Hobsonas linkęs į viską žvelgti paprasčiau: „Niekas nežino, ar tai turi kokių nors psichologinių privalumų, tačiau galiu pasakyti, kad tai puikus pasilinksminimas. Tai kaip eiti į kiną ir nemokėti už bilietą.“
