„Kiekvienas žino, kiek jam skirta eiti tam tikras pareigas. Tai juk numatyta įstatyme. Reikia turėti proto ir suvokti, kad vieną dieną tas laikas baigsis“, - kalbėjo rektorius paskutinę savo darbo dieną.
Biochemijos ir biofizikos katedros vedėjas, prorektorius, nuo 2002-ųjų metų rektorius - Vilniaus universitete prabėgo 44-eri B.Juodkos gyvenimo metai.
- 2007-aisiais, kai baigėte pirmąją rektoriaus kadenciją, sakėte esantis ramus, jei ir neperrinktų jūsų - suplanuotus darbus arba padarėte, arba jie daromi. Ar dabar galėtumėte pakartoti tą patį?
- Panašiai jaučiuosi ir dabar. Tie darbai, kurie laukė prieš penkerius metus, padaryti, ir netgi dar daugiau.
Kitais metais baigsis 2007-2013 metų Europos Sąjungos projektų finansavimo periodas, universitetas jau įvykdė ar tebevykdo apie 60 struktūrinių fondų finansuojamų projektų už 670 mln. litų.
Sutvarkyti Filosofijos, Istorijos fakultetai, baigiame tvarkyti Filologijos fakultetą, įrengėme Skandinavistikos katedrą, suremontuota senoji bilioteka su 5,5 milijono knygų, devyni aukštai saugyklų, kuriuose įrengta priešgaisrinė sistema.
125 mln. litų investuoti į Gyvybės mokslų centrą, keturi mokslo institutai buvo prijungti prie universiteto. Fizinių technologijų mokslų centrui skirti 204 mln. litų.
Tikrai nemaniau, kad visus tuos darbus pavyks atlikti.
Didelį dėmesį skyrėme ir studijų programoms. Jaučiame pulsą, prognozuojame, kokių specialistų reikės valstybei. Nors sakoma, kad tai neįmanoma, tačiau esu tikras, kad bent apytikrius skaičius galima žinoti.
Kadangi biotechnologija Lietuvoje išgyvena pakilimą, pasiūlėme naujų studijų programų - genetikos, molekulinės biologijos, bioinformatikos.
Jei statysime elektrinę, juk reikės specialistų. Tad pasiūlėme branduolinės fizikos studijų programą. O jei elektrinės nebūtų, galima šias studijas modifikuoti į alternatyviosios energetikos fizikos studijas. Juk energetika yra energetika.
Ir tai tik dalis, ką pavyko nuveikti.
- Mobiliųjų aplikacijų laboratorija, įsigytas superkompiuteris, geriausio šalies universiteto titulas. Kuriuo iš nuveiktų darbų labiausiai didžiuojatės?
- Rektorius yra ūkininkas, o ūkis juk didelis - 14 fakultetų, penki moksliniai institutai, 6 akademiniai miesteliai. O rektoriui reikia tai suvaldyti, konkuruoti su kitais. Didžiulis mano darbas ir pasitenkinimas - kad universiteto infrastruktūra smarkiai pasikeitė.
Žinoma, universiteto prestižą lemia mokslo lygis, o ne studentų skaičius ar aukštosios mokyklos šimtametė istorija. Nors istorija - labai svarbu.
- 44 metus dirbate Vilniaus universitete. Kaip keitėtės pats, kaip universitetas?
- Čia prabėgo visas mano gyvenimas - gražus ir prasmingas. Esu labai laimingas žmogus. Labai svarbu nuo pat pradžių sėsti į savo roges. Juk ne taip lengva žinoti dešimtoje ar net dvyliktoje klasėje, ko nori iš gyvenimo.
Ir aš nežinojau. Ir ar tai ne likimas, kad pataikiau ten, kuo vėliau rimtai susirgau?
1963-aisiais mane chemiką trečiakursį pakvietė pats rektorius Jonas Kubilius ir pasiūlė vykti mokytis į Maskvą. Tuomet universitete buvo įkurta Biochemijos ir biofizikos katedra, o biochemikų juk nebuvo. Tai dar vienas likimo pirštas.
25-erių, apgynęs disertaciją, grįžau į Vilniaus universitetą dirbti asistentu, vėliau tapau vyriausiuoju dėstytoju, 28-erių - Biochemijos ir biofizikos katedros vedėju.
Mane lydėjo sėkmė, tačiau, kita vertus, jei būtum „dundukas“, sėkmė praeitų pro šalį. Nesu genijus, tačiau esu pareigingas ir darbštus.
Likimas lėmė, kad galėjau padirbėti Amerikoje, Vokietijoje vėžio tyrimo centre. Ten, būdamas jaunas profesorius, dirbau kaip doktorantas, kad palaikyčiau mokslinę formą.
Dėstytojui padirbėti pasaulinio lygio laboratorijose yra didelis turtas. Juk vėliau per paskaitas gali pasakoti tai, ką pats patyrei.
- Ar galėtumėte šiandieninius studentus palyginti su savimi, kai pats studijavote Vilniaus universitete?
- Tais laikais, kai aš buvau jaunas, įstoti į chemiją buvo sunku, konkursas siekdavo septynis į vieną vietą. Dabar padėtis jau kitokia.
Galiu savo Alma mater didžiuotis: mes priimame į pirmąjį kursą tuos, kurie stodami mus savo pasirinkimų sąraše įrašo pirmuoju numeriu. Tad mūsų studentai yra ypač motyvuoti. Šiemet priėmėme apie 3000 valstybės finansuojamų studentų ir 1100 tų, kurie patys moka už mokslą. Pirmųjų stojamojo balo vidurkis siekia 18,7. Tų, kurių vidurkis mažesnis už 10, mes nepriimame. Tad galiu pasakyti - geri vaikai.
Žinoma, yra ir tokių universitetų, kurie priima studentus ir su dviem balais į mokamas vietas, mat nesurenka studento krepšelių. Tačiau tokias mokyklas aš vadinu diplomų pardavinėjimo mašinomis.
Derėtų Lietuvoje atlikti visų studijų programų ekspertizę - ar pakanka žmogiškųjų išteklių, įrangos suteikti tinkamų žinių.
- Kokių darbų vadovaudamas universitetui nespėjote nuveikti?
- Žinoma, didžiausias skaudulys - bendrabučiai. Saulėtekio bendrabučius reikėtų susprogdinti, o vietoj jų statyti naujus.
- Esate sakęs, kad jei ne šeima - žmona Tiina ir sūnus Robertas, nebūtumėte tapęs tuo, kas esate dabar. Ir šiandien taip pat manote?
- 44 metai universitete, 44 metai ir vedęs.
Sutikti Maskvoje būsimąją žmoną taip pat buvo likimas. Ar aš ne per dažnai vartoju žodį „likimas“?
Visuomet svarsčiau: galiu ar ne? Tarkim, negaliu žmonai parodyti, kad esu blogesnis nei kiti. Vėliau, gimus sūnui, norėjau parodyti jam, kad galiu daugiau, nei Dievas davė. Juk visi biologiniai padarai yra tinginiai, tačiau jei turi valios, gali daug ką pasiekti.
Mano varomoji jėga - ne karjera, o šeima. Žinoma, visuomet siekiau turėti darbą, kuris man patiktų. Tarkim, man labai patinka dėstyti. Ir šįryt skaičiau biochemijos studentams bioorganinę chemiją.
Arba grįžęs iš Maskvos norėjau mokslą „daryti“ - traukiniu veždavau į Lietuvą buvusių bendramokslių parūpintus reagentus, juk čia nieko nebuvo.
- Lietuviškas temeperamentas smarkesnis už estišką. Ar žmona estė lengvai pritapo Lietuvoje?
- Žmona - protinga, kritiška moteris ir visur prisitaiko. Vos atvykusi išmoko lietuvių kalbą. Ji mano, kad mes, lietuviai, pernelyg dažnai linkę save plakti, užuot džiaugęsi. Estai niekuomet viešai nepeikia savęs.
- Vilniaus universitetą esate aprodęs visiems Europos monarchams. Kuris labiausiai jums įstrigo?
- Skandinavų šalių valdovai - paprastesni. Labiausiai jaudinausi prieš Didžiosios Britanijos Elizabeth II vizitą. Iš ambasados sulaukiau tiek protokolo pamokymų: rankos neduoti, kiek centimetrų nusilenkti.
Tačiau kai ji atvyko, paaiškėjo, kad viskas kur kas paprasčiau. Jų inteligencija įgimta. Be to, kuo žmogus protingesnis, tuo paprastesnis.
