Slidi mirties riba
„New Scientist“ rašo, kad senovės Egipte atsakomybė nustatyti, ar žmogus tikrai miręs, tekdavo balzamuotojui. Senovės graikai žinojo daug būdų, kaip imituoti mirtį. Norint įsitikinti, ar žmogus tikrai miręs, prieš kremaciją jam būdavo nukertamas pirštas.
Viduramžiais Europoje ypač padaugėjo abejonių dėl to, ką reikia laikyti mirusiu, o ką gyvu – užfiksuota daugybė atvejų apie žmones, kurie buvo palaidoti dar būdami nemirę. Abejonės dar labiau išaugo 1500-1700 m. dėl Europoje paplitusių anatomijos teatrų, kur anatomai viešai atlikdavo skrodimus kaliniams, kuriems įvykdyta mirties bausmė.
Pasirodymai kartais atskleisdavo, kad pagrindinės jų žvaigždės būdavo dar ne visiškai mirusios. Anatomas ištraukdavo širdį, laikydavo ją iškėlęs, ir ji vis dar plakdavo, o minia aikčiodavo. Vienas toks anatomas, vardu Niccolò Massa, netgi prašė po mirties jo bent dvi dienas nelaidoti, siekiant „išvengti kokių nors klaidų“.
Nuo širdies prie smegenų mirties
18 amžiuje išryškėjo dvi pagrindinės tendencijos. Pirmoji buvo mirties medikalizacija. Gydytojai mirštantiesiems pradėjo skirti opiatus, ir riba tarp mirties ir gyvybės tapo dar neaiškesnė, todėl, siekiant nustatyti šį skirtumą, buvo pasitelktos medicininės technologijos.
Per du ateinančius šimtmečius buvo išvystytos technikos, sugrąžinančios gyvybės ženklus netgi tiems, kurie būdavo laikomi mirusiais – dirbtinis kvėpavimas, kvapios druskos, elektrošokas; garsus krūtinėje aptikti padedantis stetoskopas, juos sustiprinantys mikrofonai, vidaus organų judesius aptinkanti rentgenografinė fluoroskopija ir oftalmoskopas, skirta stirti kraujo cirkuliacijai akies tinklainėje.
Kita svarbi šios eros tendencija buvo perėjimas nuo to, kas šiandien vadinama širdies ir kraujagyslių sistemos mirtimi, prie smegenų mirties. Dar kai nebuvo termino „smegenų mirtis“, gydytojai kalbėjo apie „pojūčius“ ir „valią“ kaip žmogaus apibrėžtis.
Smegenų mirties koncepcija suvaidino labai svarbų vaidmenį viename iš įspūdingiausių XX a. medicinos pasiekimų. 1954 m. chirurgas Josephas Murray atliko pirmąją sėkmingą organo transplantaciją, perkeldamas pacientui jo identiško dvynio inkstą. Netrukus organai iš negyvų donorų buvo pradėti persodinti gyviems.
Ši įspūdinga technologija leido išsaugoti gyvybes, bet buvo susidurta su kita didele problema – organų mirtimi. Inkstų transplantaciją galima atlikti iš gyvų donorų, nes žmonės turi po du inkstus ir vieną gali atiduoti kitam. Tačiau kitų organų transplantacijai reikalingi mirę donorai. O kai žmogus miršta, organams pradeda trūkti deguonies.
Šiurpieji Harvardo kriterijai
1968 m. 13 vyrų komanda iš Harvardo medicinos mokyklos pasiūlė protingą planą, kaip išspręsti šią problemą. Kodėl kai kurių pacientų, prijungtų prie vamzdelių intensyvios slaugos palatose, nepaskelbus mirusiais ir nepasinaudojus jų organais?
Šie pacientai buvo gilioje komoje, bet nemirę. Jų širdys vis dar plakė. Jeigu jų plaučiai bus ventiliuojami ir po to, kai jie paskelbti mirusiais, jų organai bus aprūpinami krauju iki pat to momento, kai jų prireiks gydytojams. Valio.
Būtent tai Harvardo komitetas ir padarė. Jie nustatė dar vieną mirties rūšį, kurią vienas iš gydytojų pavadino „beveik miręs“. Iki tol gydytojai naudodavosi kardiopulmonariniu (širdies ir plaučių) standartu – tu esi miręs, kai tavo širdis liaujasi plakusi ir tu nustoji kvėpuoti. Bet dabar organų transplantavimo industrijai buvo sukurta „lengvoji mirtis“.
Pradiniai Harvardo kriterijai buvo gąsdinantys – mirties testas turėjo trukti trumpiau, nei akies patikrinimas. Pacientai turėjo būti tiesiog „nereaguojantis“, nerodantis „jokių judesių“ ir „jokių refleksų“. Tai nustatoma primityviais klinikiniais testais, kaip į akis lašinamas ledinis vanduo, į akis šviečiama žibintuvėliu, akies obuolys priliečiamas vatos tamponu arba atliekami refleksų testai.
Tuomet ateina laikas „apnėjos testui“. Ventiliavimo aparatas yra atjungiamas ir gydytojai stebi, ar pacientas gali kvėpuoti ne pagalbos. Jeigu negali, jo smegenys yra mirusios. O dabar – baisiausia dalis. Ventiliavimo aparatas prijungiamas vėl. Žmonės kalba apie „vamzdelio atjungimą“, bet iš tiesų įvyksta priešingas dalykas. Nedaug žmonių tai supranta. Jie nesuvokia, kad jų reikalavimai „negaivinti“ ar pareikšta valia gyventi nebeturi teisinės galios. Jeigu smegenys paskelbiamos mirusiomis, jūs teisiniu požiūriu esate miręs, ir visos jūsų konstitucinės teisės gali keliauti į šiukšlių dėžę.
Mirusi tik dalis smegenų
Harvardo kriterijai beveik iš karto susidūrė su problemomis. Komitetas neatliko pacientų tyrimų, nieko necitavo. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje du konkrečių pacientų tyrimai parodė, kad žmonių su „mirusiomis smegenimis“ smegenys ne visuomet buvo mirusios. Harvardo testai rodo tik tai, ar miręs smegenų kamienas, bet ne neokorteksas – smegenų dalis, kurioje, labiausiai tikėtina, bazuojasi sąmonė.
Tačiau Harvardo kriterijai leido sukurti ir testą, kuris leistų įsitikinti, ar ši smegenų dalis nefunkcionuoja – EEG (elektroencefalografija). Pacientų tyrimai parodė, kad kai kurių žmonių smegenys, laikomos mirusiomis, skleidžia smegenų bangas. Jeigu smegenys mirusios, tai kas banguoja? Ši problema buvo nesunkiai išspręsta – gydytojams buvo liepta nebenaudoti EEG.
1981 m. JAV įsigaliojo vieningas mirties nustatymo aktas. Buvo paskelbta, kad mirtis teisiniu požiūriu yra smegenų mirtis. Aktas nurodė, kad mirusios turi būti „visos smegenys“, bet tyrimo technikas paliko gydytojų nuožiūrai, o šie retai tikrina smegenų žievę.
Smegenys mirusios – refleksai likę
Bet net ir šie žemi standartai pasirodė dar nepakankamai žemi. Gydytojai pastebėjo, kad kai kurie organų donorai su mirusiomis smegenimis („lavonai su plakančiomis širdimis“) truputėlį juda ir rodo refleksus. Jų atveju buvo pažeisti net du Harvardo kriterijai – judėjimo ir refleksų nebuvimas. JAV tai buvo lengvai išspręsta, pakeičiant standartus. 1995 m. Amerikos neurologų akademija nustatė, kad jūs galite šiek tiek judėti ir rodyti refleksus, bet jūsų smegenys vis vien gali būti laikomos mirusiomis.
2000 m. žurnale „The Lancet“ buvo paskelbta styrimas apie 38 pacientus su mirusiomis smegenimis, 15 iš kurių judėjo dar 24 valandas po to, kai buvo paskelbti mirusiais. Kitas 144 lavonų su plakančiomis širdimis tyrimas nustatė, kad 79 iš jų po mirties buvo išlaikę savo refleksus. Vienas gydytojas patarė ligoninėms neleisti šeimos nariams pamatyti savo artimųjų donorų su mirusiomis smegenimis po to, kai jie paskelbti mirusiais, baiminantis, kad jie nepamatytų tų judesių.
Daugiau kaip per 4 tūkstančių metų istoriją mes sužinojome, kad žmogaus gyvybė yra atkakli, ir kad daugelis mirties požymių yra klaidinantys. Bet net ir šiandien mes išpjauname organus pacientams, kurie iki 1968 m. būtų buvę laikomi net labai gyvais.
Tačiau reikia atsiminti, kad tik 1 proc. visų gyventojų paskelbiami mirusiais remiantis smegenų mirties kriterijais. Ir jeigu jūs nebūsite organų donoras, tai bus nesvarbu. Ventiliavimo aparatas nebus vėl prijungtas, ir jums bus leista numirti normalia kardiopulmonarine mirtimi.
