Yra nesuskaičiuojama daugybė medicininių mitų, tačiau bene daugiausia jų yra apie smegenis. Kone kiekvienas žino legendą apie tai, kad mes naudojamės tik 10 procentų savo smegenų.
Tai patraukli idėja, nes sukuria viltį, jog galėtume būti gerokai protingesni, kūrybingesni ir sėkmingesni, jei tik sugebėtume priversti veikti tuos veltui švaistomus 90 procentų. Ši mintis gali mus paskatinti labiau stengtis, tačiau tai dar nereiškia, kad joje yra nors lašelis tiesos.
Pirmiausia verta paklausti, ką reiškia tie 10 procentų. Jei omenyje turima 10 procentų smegenų sričių, tai šį mitą itin nesunku sugriauti pasitelkiant funkcinį magnetinį rezonansą. Neurologai gali prietaisu nuskaityti žmogaus smegenis ir stebėti, kurios jų zonos yra aktyvios, kai žmogus atlieka tam tikrą veiksmą.
Paprasčiausiai sugniauždami kumštį ar ištardami keletą žodžių, mes panaudojame kur kas daugiau nei dešimtadalį savo smegenų. Net tuomet, kai manome, jog nieko neveikiame, mūsų galvose vyksta sudėtingi procesai – nuo gyvybinių funkcijų, tokių kaip kvėpavimas arba širdies ritmo palaikymas, iki galvojimo, ką turime padaryti.
20 procentų deguonies
Tačiau galbūt tie 10 procentų reiškia smegenų ląstelių skaičių? Deja, ir ši versija nebūtų teisinga. Kai nervinė ląstelė yra nenaudojama, ji arba išsigimsta, arba apmiršta, arba yra prijungiama prie gretimų sričių. Mūsų smegenų ląstelės yra pernelyg vertingos, kad leistume joms tingiai egzistuoti.
Iš tiesų smegenys nuolatos sekina mūsų gyvybinius išteklius. Pasak neurologo Sergio Della Salos, 20 procentų deguonies yra sunaudojama vien tam, kad būtų palaikomas smegenų audinio gyvybingumas.
Tikra tiesa, jog gamta neretai iškrečia įvairių pokštų, tačiau itin keista atrodo mintis, kad mes turime dešimt kartų didesnes smegenis, nei reikia, ypač kai jų dydis lemia milžiniškas gyvybiškai svarbių medžiagų sąnaudas.
Nepaisant to, daugelis vis tiek neatsisako idėjos, kad mes naudojame ne visas savo smegenis. Šis mitas toks paplitęs, jog kai Londono universiteto koledžo neurologė Sophie Scott lankė pirmosios pagalbos kursus, mokytojas klasę uoliai tikino, esą galvos sužeidimai nėra labai rimti būtent dėl 10 procentų „fakto“.
Jis klydo ne tik dėl procentų, bet ir dėl smegenų pažeidimo pasekmių – žmogus gali likti neveiksnus net dėl menkiausios traumos. Vargu, ar šis mokytojas buvo pasiruošęs savo kursuose susidurti su neurologijos profesore.
Kur slypi mito ištakos
Tad kaip idėja, kurią sunku pagrįsti tiek biologiškai, tiek fiziologiškai, taip paplito? Nelengva surasti tikrąsias šio mito šaknis, tačiau dar 1908-aisiais amerikiečių psichologas ir filosofas Williamas Jamesas knygoje „The energies of men“ užsiminė, kad mes „naudojamės tik maža dalimi įmanomų savo protinių ir fizinių išteklių“. Nors jis optimistiškai tikėjo, kad žmonės gali pasiekti daugiau, tačiau nekalbėjo nei apie neveiksnių ląstelių skaičių, nei apie iš piršto laužtus procentus.
Mistiškieji 10 procentų pirmą kartą paminėti 1936-aisiais, Dale‘o Carnegie knygos „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ įvade, o kartais sakoma, kad idėjos autorius buvo pats Albertas Einsteinas. Visgi profesorius Della Sala bergždžiai mėgino surasti originalią citatą ir net tie, kurie dirbo garsiojo genijaus archyvuose neaptiko jokių apie tai bylojančių įrašų, tad ir pastarasis mitas paneigtas.
Šį nesusipratimą paaiškinti galėtų nebent kitas fenomenas. Seniai žinoma, jog 90 procentų smegenų ląstelių yra ne neuronai, o taip vadinamos glijos – pagalbinės nervų sistemos ląstelės, baltoji masė, kuri teikia maisto medžiagas ir kitaip palaiko likusių 10 procentų neuronų, t. y. pilkosios masės, atliekančios pagrindinį darbą, funkcijas.
Taigi visai galimas daiktas, jog nuogirdos apie darbingąjį smegenų dešimtadalį peraugo į tikėjimą, jog likusias ląsteles taip pat galėtume priversti veikti. Tačiau tai visiškai skirtingos ląstelės ir neįmanoma, kad jos staiga pavirstų neuronais bei suteiktų daugiau galios mūsų smegenims.
Tiesa ta, jog stengdamiesi galime išmokti naujų dalykų ir daugėja įrodymų, kad mokymasis keičia mūsų smegenis, bet ir tai nereiškia, kad naudojame „naują“ smegenų dalį – tiesiog tarp nervinių ląstelių susikuria nauji ryšiai arba išnyksta tie, kurie yra nebereikalingi.
Labiausiai stebina tai, kaip žmonės nuliūsta išgirdę, jog mitas apie neišnaudotas smegenų galimybes nėra tiesa – tie 10 procentų tokie patrauklūs, nes palieka didžiulę viltį tobulėjimui. Visi norime būti šiek tiek geresni. Geroji žinia ta, kad galime, jeigu stengsimės. Blogoji – kelias į tobulėjimą tikrai nebus nepanaudotos smegenų dalies atradimas.
Parengė Evelina Kurklietytė
