- Ar jūs pats prisidėjote prie Marso roboto „Curiosity“ kūrimo?
- Ne. Aš dirbu vyriausiuoju technologu NASA reaktyvinių variklių laboratorijoje, kurioje tas robotas buvo sukurtas, bet pats tame projekte nedalyvavau. Tas projektas buvo vykdomas beveik 10 metų, dalyvavo apie 500 specialistų, bet tai ne mano sritis. Mano sritis yra astrofizika, ne planetų mokslas.
- Labiausiai visą pasaulį sujaudino žinia, kai NASA paskelbė, jog „Curiosity“ Marso grunte atrado kažką itin sensacingo, tačiau nepasakė, ką. Gal jūsų laboratorija jau žino, kas tai per atradimas?
- Aš pats, visų pirma, to nežinau, o jeigu žinočiau, vis vien negalėčiau pasakyti. Tą pasakė projektui vadovaujantis mokslininkas, kurį gerai pažįstu - Kalifornijos technologijos universiteto, kur profesoriauju ir aš, profesorius Johnas Grotzingeris, ir dabar visi laukia naujienų. Žadama, kad kitą savaitę bus didelis Amerikos geofizikos sąjungos (AGU) susirinkimas San Franciske - manau, kad jie praneš, ką ten surado.
- O kokios nuojautos ar gandai sklando?
- Tai labai įdomus projektas. Marsaeigis turi daug gana gerų instrumentų, galinčių atlikti tikslius matavimus. Tokių tyrimų ir instrumentų Marse anksčiau nebuvo. Žinoma, kad bus daug visokių atradimų ir naujienų. Tas projektas tęsis dar porą metų. Mes galime tikėtis, kad bus daug atradimų, ir kad čia tik pradžia.
Žmonės labiausiai domisi, ar Marse yra gyvybė, kokios nors bakterijos. Kai J. Grotzingeris pasakė, kad ten buvo atrasta kažkas labai svarbaus, iš karto pasigirdo gandai, kad galbūt buvo atrasta gyvybė. Aš iš tiesų nežinau, bet spėčiau, kad galbūt ne, tai ne gyvybė. Taip anksti nebūtų įmanoma padaryti tokio didelio atradimo.
- Jūs pats kaip mokslininkas tikite, kad Marse gali egzistuoti gyvybė?
- Žinoma. Yra galimybė, kad dabar egzistuoja, yra galimybė, kad egzistavo anksčiau. Suprasti visą Marso istoriją yra nelengva. Marsaeigis buvo kurtas tam, kad kad būtų galima truputį daugiau suprasti Marso istoriją, ypač tai, ar jame buvo vandens ir kada buvo, kas atsitiko. Tai suprasti labai svarbu. Žmonės laukia, kad robotas iš karto surastų gyvybę, bet aš manau, kad mums reikia turėti truputį kantrybės.
- Ar nėra pavojaus, kad „Curiosity“ gali užteršti Marsą tuo, ką atsivežė iš Žemės, kas prilipo, užsiliko ertmėse – oru, kokiais nors mikrobais?
- Tas klausimas yra labai svarbus. Mes tą vadiname planetų apsauga. Kai vykdome tokį projektą, kreipiame labai daug dėmesio tam klausimui. Reikėjo daug galvoti, kaip tą marsaeigį sukurti švariai ir sumažinti tą pavojų. Bet neįmanoma, kad tokiame dideliame objekte kur nors nebūtų ko nors užsilikę. Siekiama bent jau kiek įmanoma sumažinti viso to kiekį.
- Jūsų sritis – astrofizika. Ką konkrečiai jūs tiriate, kokias žvaigždes, žvaigždynus?
- Mano sritis tiksliau vadinasi submilimetrinė astrofizika. Dirbu su submilimetrinėmis bangomis – kai bangų ilgis yra mažesnis už 1 mm. Tai nauja radijo astronomijos ir infraraudonosios astronomijos sritis. Ji labai įdomi. Galima sakyti, kad tiriu žvaigždžių, žvaigždynų ir galaktikų gimimą.
Kalbant apie šviesą Visatoje, galima išmatuoti, kiek jos yra. Daugiausiai randama ilgesnių šviesos bangų – mikrobangų. Jos yra centimetrų ar milimetrų ilgumo. Tai vadinamasis kosminių mikrobangų fonas. Jis atrastas 1965 m. Kartais tai vadinama didžiojo sprogimo aidais. Kai Visata prasidėjo, ta radiacija buvo išleista ir dabar yra mikrobangų diapazone. Tai tiriama jau 50 metų, matuojant tą radiaciją padaryta daug atradimų, daug sužinota apie Visatą.
Tos šviesos yra daugiausia. Bet yra ir šviesa, kurią skleidžia žvaigždės. Tai trumpesnės bangos – matoma šviesa arba infraraudonoji. Jos atitinka 10 proc. kosminių mikrobangų fono energijos. Visos žvaigždės, kurios bet kada egzistavo Visatoje, išleido energiją. Tai sudaro kosminį optinį foną – matomą šviesą, kuri egzistuoja Visatoje dėl to, kad ją išleido žvaigždės.
Bet yra ir trečia šviesos rūšis – submilimetrinės bangos. Tai vadinama kosminiu tolimuoju infraraudonuoju fonu. 1968 m. pasirodė straipsnis, kuriame buvo spėjama, kad toks fonas egzistuoja, bet jis buvo pradėtas matuoti tik 1996 m. Kosminis tolimasis infraraudonasis fonas atsiranda, kai žvaigždės gimsta. Jos gimsta debesyse, kurie turi labai daug dulkių. Tos dulkės pagauna šviesą iš žvaigždžių, ją pašildo ir išleidžia ilgesnėmis bangomis – submilimetrinėmis, su kuriomis ir aš dirbu.
Tai trečias būdas tirti Visatą, kurio žmonės anksčiau nežinojo. Žmonės per visą istoriją žiūrėjo į dangų ir stebėjo matomą šviesą, bet mes dabar galime stebėti ir submilimetrinę. Tos bangos nematomos, bet fiksuojamos prietaisais.
Mums trūksta detektorių, instrumentų, teleskopų. Visa tai mus reikia kurti patiems. Dabar planuojame statyti 25 m teleskopą labai aukštai kalnuose Čilėje netoli Atakamos dykumos. Tai maždaug 5,5 tūkst. m aukščio kalnas. Iš ten matysime žvaigždynus, kurie skleidžia submilimetrinę šviesą, ir bandysime suprasti, kas buvo, kai Visata buvo jaunesnė ir mažesnė.
- Kaip pradėjote dirbti NASA?
- Studijavau fiziką Berklio universitete, apgyniau daktaro disertaciją. Dalyvavau astronominiame projekte – sukūrėme instrumentą, lėktuvu skraidinamą teleskopą. Tai buvo gana didelis lėktuvas su maždaug metro skersmens teleskopu. Lėktuvas priklausė NASA, man reikėjo pačiam nuvažiuoti pas juos į Kaliforniją. Tai buvo mano pirmasis kontaktas su NASA.
Vėliau, kai pradėjau profesoriauti Kalifornijos technologijos universitete, sukūriau dar vieną tokį prietaisą, skrendantį ant lėktuvo. Vėliau, 2009 m., kaip NASA atstovas dirbau su Europos kosmoso agentūra ESA.
- Ką galėtumėte pasakyti apie kalbas, kad, kur žmonės sakosi pastebėję NSO, būna pirštus prikišusi NASA, atliekanti kažkokius slaptus bandymus?
- Į kiekvieną atvejį reikia žiūrėti atskirai, kiekvienas įvykis turi kažkokį paaiškinimą. Tiktai tiek galiu pasakyti.
- O NASA yra daug karinių paslapčių?
- NASA nėra tokia įslaptinta organizacija. NASA istorija tokia, kad prezidentas pats nusprendė, kad geriau vykdyti jos programą ne su Saugumo departamentu, bet padaryti atskirą agentūrą, ne tiek surištą su gynyba. NASA neturi daug paslapčių. Nereikia turėti saugumo pažymėjimų. Žinoma, yra išimčių, bet bendrai informacija nėra slapta.
- Jūs gimęs Amerikoje?
- Taip. Mano tėvas su savo tėvais pabėgo iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo į Kanadą. Mano tėvas iš Kanados atvyko į Ameriką studijuoti. Jis studijavo tame pačiame universitete, kuriame aš dabar profesoriauju - Kalifornijos technologijos universitete. Apsigynė fizikos daktaro disertaciją ir visą savo karjerą čia praleido. Aš gimiau Kalifornijoje, kai jis buvo studentas. Ten ir užaugau.
- O jūsų mama lietuvė?
- Mano mama kanadietė. Ne lietuvė, bet gana gerai kalba lietuviškai.
- Jūs puikiai kalbate lietuviškai. Ar sunku buvo išmokti?
- Lankiau Los Andžele šeštadieninę mokyklą. Ten ir išmokau lietuvių kalbą. Ir mano tėvas norėjo, kad mes namuose kalbėtume tiktai lietuviškai. Jis buvo gana griežtas – jeigu pradėdavome angliškai kalbėti, jis supykdavo.
- Dažnai atvažiuojate į Lietuvą?
- Labai retai, tai mano antrasis kartas. Pirmąjį kartą lankiausi 1996 m. Man labai įdomu atvažiuoti ir pamatyti Lietuvą. Matau, kad daug kas pasikeitė. Prieš tris ar ketverius metus mano dukra čia praleido vasarą, dirbo našlaičių namuose.
- Kaip amerikiečiai ištaria jūsų pavardę – Žmuidzinas? Ji gana sudėtinga.
- Dažnai vietoj Ž prašau sakyti tiktai Z. Didžiausia kliūtis yra dvigarsis „dz“. Todėl prašau perskirti „zmuid“ ir „zinas“ - tada beveik visi gali ją ištarti. Amerikiečiai mano pavarde nesistebi, nes čia yra daugybė žmonių iš viso pasaulio, yra daug keistesnių vardų.
