Šios fundamentalios smegenų savybės, kurią imta vadinti neuroplastiškumu, atradimas radikaliai pakeitė ne tik medicinos mokslą, bet ir patį požiūrį į žmogaus smegenis kaip į nuolat kintantį ir galintį atsinaujinti neuronų tinklą.
N. Doidge‘o knyga „Save keičiančios smegenys“ neseniai išleista ir lietuviškai. Šia proga knygos autorius sutiko atsakyti į keletą kausimų.
– Jūsų knygoje teigiama, kad smegenys gali keistis ir vystytis visą žmogaus gyvenimą. Ar naujagimių smegenys yra lyg „švari lenta“?
– Ne. Ne visiškai švari. Savo vaidmenį atlieka ir genetika. Smegenys pradeda vystytis jau vaisiuje. Tai nereiškia, kad būna įgimtų minčių, tačiau būna įgimtų polinkių, atsiradusių dėl milijonus metų trunkančios evoliucijos.
Pavyzdžiui, mes, kaip ir visi žinduoliai, į šį pasaulį atsinešame reptilijų baimę, taip pat gebėjimą perskaityti – beveik be jokio mokymosi – neverbalinius kitų gyvūnų gestus.
Taigi kalbėdami apie visiškai „švarią lentą“ mes perdėtume, be to, yra ir kitas kraštutinumas – teiginys, kad visas mūsų protas yra nulemtas genetiškai. Niekada nelemia vien tik gamta, ar vien tik ugdymas. Viskas priklauso nuo jų santykio.
– Teigiate, kad mokslas smegenų plastiškumą pradėjo suvokti ir pripažinti tik per pastaruosius kelis dešimtmečius. Kodėl šis reiškinys taip ilgai liko neatrastas?
– Dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, anksčiau egzistavo mechanistinei biologijai būdinga išankstinė nuostata, kad smegenys veikia kaip sudėtinga, iš atskirų detalių sudaryta mašina. Šis požiūris iš dalies kilo iš analogijos su širdimi, kuri labai panaši į siurblį. Mašinos gali padaryti daug nuostabių dalykų, tačiau naujų detalių užsiauginti nesugeba.
Antroji priežastis ta, kad neturėjome technologijų, parodančių ilgainiui atsirandančius mikroskopinius smegenų pokyčius. Net tokios pažangios technologijos kaip kompiuterinė tomografija nepadėjo mums nufilmuoti mikroskopinių vaizdų, kurių reikėjo skeptikams įtikinti.
Trečia – smegenų pažeidimus patyrę žmonės sunkiai gydavo. O jei jie gydavo sparčiai, jei atsigaudavo po smūgių ir pasveikdavo, mes būdavome taip paveikti mechanistinio smegenų įvaizdžio, kad nuspręsdavome, jog jų smegenys niekada ir nebuvo stipriai pažeistos. Kai šie žmonės pasveikdavo, tai tereiškė, kad praėjo šokas. Pasirodo, tai netiesa. Daug smegenų pažeidimus patyrusių žmonių tam tikrą laiką yra labai silpni, tačiau jų būklė iškart pagerėja, vos tik smegenys persitvarko.
Ketvirtoji priežastis – tai, ką vadinu plastiškumo paradoksu. Tačiau aptarkime jį vėliau.
– Dauguma žmonių intelekto koeficientą laiko įgimta ir nekintama viršutine asmens intelekto riba. Tačiau jūsų knygoje aptariamais atvejais IQ padidėjo. Kaip manote, ar IQ koeficientas yra plastiškas?
– Nesu visiškai tikras, tačiau daugelis IQ tyrinėtojų teigia, kad jį veikia ir gamta, ir ugdymas. Genetikos įtaka IQ koeficientui yra tikrai labai stipri. Tačiau tyrėjai įrodė, jog jam poveikį daro ir kiti dalykai. Jei gimstate genetiškai pranašesni ir pritaikote visus kitų žmonių naudojamus metodus, lengvai pralenksite tuos, kurie gimė su genetiniais trūkumais.
Tačiau neuroplastiškumo specialistai nustatė, jog tam tikrais smegenų pratimais galima gana greitai padidinti savo IQ. Šie pratimai padidina informacijos apdorojimo spartą.
– Kaip smegenų tyrėjai aiškina polinkius ir talentus? Ar jų galima išmokti?
– Taip, iki tam tikros ribos. Sakykime, jaunas muzikantas, nors ir turintis talentą bei grojantis geriau už bendramokslius, koncertuoti galės tik tada, jei daug mokysis, praktikuosis ir įsisavins geriausią techniką. Tas pats galioja ir protiniams gebėjimams. Juos galima tobulinti. O žodis „tobulinti“ nereiškia, kad pradedi nuo nulio, „tobulinti“ reiškia atskleisti.
Neuroplastiškumo specialistai nustatė, kad smegenys plastiškos ne tik ankstyvoje vaikystėje, bet ir iki pat mirties. Suaugusių žmonių smegenis taip pat galima tobulinti daugelyje sričių. Tiesa, sulaukus 45-erių, nereguliarių pratimų nebepakanka.
– Ši žinia senstančiai žmonijai taps vis svarbesnė?
– Taip, kuo ilgiau gyvename, tuo ji svarbesnė. Svarbu ne tik tobulinti, bet ir išsaugoti save. Juk norėtume, kad visos organų sistemos veiktų kuo ilgiau, o tada nustotų funkcionuoti visos vienu metu. Tačiau pailgėjus gyvenimo trukmei beveik pusės žmonių smegenys sutrinka anksčiau nei jų širdys, kepenys ar inkstai. Taigi ilgesnis protinis gyvenimas, atitinkantis kitų organų funkcionavimo trukmę, tampa imperatyvu, kitaip pasenę žmonės vėl taps kūdikiais, negalinčiais pasirūpinti savimi.
– Ar įgytos žinios ir įgūdžiai riboja smegenų gebėjimą įsisavinti naujus dalykus? Ar smegenų zonose, jau atliekančiose tam tikras funkcijas, lieka mažiau vietos naujai informacijai?
– Dėl „gyvenamojo ploto“ smegenų žievėje vyksta nuolatinė konkurencija. Tikrai svarbu, kokia tvarka išmokstame ir įgyjame įgūdžius, nes pirmieji įgūdžiai gauna pirmumo teisę į žievės „gyvenamąjį plotą“. Dažnai juos kartojant, jie dar labiau įsitvirtina. Vis dėlto įmanoma įgyti ir naujų įgūdžių – smegenys yra pakankamai plastiškos ir, jei ką nors darote reguliariai ir nuolat, sukuria tam atskirą „gyvenamąjį plotą“.
Pagrindinės funkcijos, kuriomis naudojatės visą laiką, pavyzdžiui, rega, neužleidžia savo teritorijos smegenų žievėje. Nebent apakote arba gimėte aklas – tokiu atveju vadinamoji regos žievė labai greitai pradės apdoroti lytėjimo ir klausos informaciją. Jei jums visiškai blokuočiau regėjimą, jūsų regos žievė vos po kelių valandų imtų apdoroti garsus ir prisilietimus.
– Dažnai sakoma, kad mes panaudojame vos apie 10 procentų smegenų galimybių. Ar toks teiginys teisingas?
– Naudodamasis analogija su įstatymo raide ir dvasia, sakyčiau, kad teiginio dvasia yra teisinga, tačiau vertinant jį paraidžiui – tai netiesa. Suprasdami, kaip veikia smegenų plastiškumas, galime perskirstyti ar pakeisti įvairių smegenų žievės sričių funkcijas. Tačiau nuolatiniams veiksmams atlikti naudojamės visomis savo smegenimis.
Apdorodamos kasdienius veiksmus, mūsų smegenys iš tiesų tobulėja. Jei tie veiksmai primityvūs – pavyzdžiui, nuolatinis televizoriaus žiūrėjimas, kai smegenys užsiima vien televizoriaus dėžės vaizdų apdorojimu, – jie iš smegenų nieko nereikalauja, todėl dalis jų pradės nykti.
– Ar gali būti, kad smegenų galimybės beribės?
– Ne. Jos nėra beribės. Tai jau priklausytų magijos sričiai. Turėtume vertinti kukliau. Žmogaus smegenys išties nuostabios. Jos atveria mums langus į realybę, nors patys suvokiame, kad visi šie langai rodo tik dalį tikrovės.
Kartais mes pro šiuos langus žvelgiame į kitas sąvokas, pavyzdžiui, mikroskopinį pasaulį ar visą visatą, ir bandome susikurti intuityvų to objekto paveikslą. Deja, žmonijos patirtis rodo, kad toks mūsų suvokimas ir nuojautos visuomet būna klaidingi, tad beribiu vadindami tai, kas nuolat klysta, gerokai perdėtume.
Tačiau nesakau, kad smegenys nėra ypatingos. Viena iš ypatingų jų savybių yra gebėjimas aptikti savo klaidas. Smegenyse yra įmontuotas klaidų aptikimo mechanizmas. Vadinasi, evoliucijos metu smegenys pradėjo reaguoti į savo pačių polinkį klysti. Tai reiškia, kad smegenys veikia nuolat gaudamos neišbaigtus įvairių tikrovės aspektų paveikslus, kuriuos būtina nuolat koreguoti.
– Jūsų knygoje randame visiškai neįtikėtinų pavyzdžių. Prijungti išoriniai įrenginiai, sąveikaujantys su smegenimis, padeda žmonėms pajusti ar atlikti tai, ko jie kitaip negalėtų, pavyzdžiui, akliesiems leidžia regėti, paralyžiuotiesiems – mintimis valdyti robotą. Vadinasi, visi mūsų pojūčiai koncentruojasi smegenyse. Ką pasakytumėte apie tai?
– Teisingiausia būtų sakyti, kad, kiek mums žinoma, smegenys yra mūsų potyrių valdymo centras. Nebūna taip, kad smegenys sukurtų vaizdus ar garsus pačios iš savęs. Stimuliacija atkeliauja iš išorinio pasaulio kaip elektromagnetinio energijos spektro dalis. Būtent į smegenis patenka visų mūsų jutimo organų informacija. Įvairūs organai fiksuoja elektromagnetinio spektro pokyčius ir susitelkia į skirtingus šių pokyčių aspektus.
Kiekvienas jutimo organas šias energijos struktūras iš išorinio pasaulio paverčia energijos struktūromis, galinčiomis keliauti neuronais. O smegenys jas paverčia tuo, ką mes suvokiame kaip vaizdą, garsą ar kvapą.
Mes iš tiesų sugebame prie neregių smegenų prijungti kameras, leidžiančias jiems matyti, prie kurčiųjų smegenų prijungiame mikrofonus ar implantuojame ausies sraiges, kad jie galėtų girdėti, tad galėtume sakyti, jog regime ne akimis, girdime ne ausimis, o savo smegenimis. Tai tikrai nuostabu, tačiau nebūtinai įrodo, kad visi regimieji ar girdimieji pojūčiai susitelkę vien smegenyse.
– Ar žmogaus smegenys evoliucionuoja?
– Taip. Tačiau procesas šiek tiek sulėtėjo, nes kultūrinė evoliucija pasiūlė naujus prisitaikymo mechanizmus, todėl kai kuriose srityse jaučiame mažesnį poreikį keistis. Knygoje teigiu, kad kiekvieno asmens smegenys evoliucionuoja visą gyvenimą – tačiau tai ne darvinistinė, o neuroplastinė evoliucija. Smegenys nuolat kinta reaguodamos į tai, ką jūs darote ar mąstote.
– Aprašote, kaip treniruotės stimuliuoja naujų smegenų ląstelių augimą, kaip mokymasis padeda pailginti šių ląstelių gyvavimo laiką. Kaip pasinaudoti šia informacija?
– Labai paprastai. Norint padidinti smegenų ląstelių skaičių hipokampe – toje labai svarbioje smegenų dalyje, kurioje trumpalaikė atmintis paverčiama ilgalaike, – jums reikia daryti du dalykus. Norėdami hipokampe išauginti naujas smegenų ląsteles, turite sportuoti, atlikti tokius pratimus, kad suprakaituotumėte. Pavyzdžiui, greitai vaikščioti arba važinėtis dviračiu.
Mažų mažiausiai po dvidešimt minučių, o kai kuriems žmonėms – ir ilgiau.
Kad išsaugotumėte šias naujas ląsteles, turite daryti sudėtingus kognityvinius pratimus, reikalaujančius sutelkti dėmesį, ir pamažu pereiti prie vis sudėtingesnių. Maždaug tokio sudėtingumo, kaip mokytis prancūzų ar lotynų kalbos žodžius.
– Daugelis mano, kad meditacija yra geras dalykas. Kas konkrečiai vyksta medituojant ir koks jos poveikis?
– Tai sudėtingas klausimas. Trumpai atsakysiu, kad meditacija padeda sutelkti dėmesį į vieną konkretų dalyką. Smegenų skenogramos parodė, kad tada auga smegenų dalis, vadinama sala, be to, išsiskiria daug smegenų chemikalų, raminamai veikiančių kūną ir kovojančių su streso hormonų poveikiu. Taigi hipokampo ląstelėms tai greičiausiai yra geras dalykas.
Pastebėtas ir kitoks meditacijos poveikis. Daug žmonių teigia, kad medituodami jie patiria savotiškas psichologines įžvalgas, suvokia įvairius dalykus. Įrodyta, kad meditacija padeda kovoti su stresu, chroniškais skausmais, aukštu kraujospūdžiu ir ypač su depresija – lygiai kaip ir fiziniai pratimai. Tačiau sportas, ko gero, yra viena veiksmingiausių priemonių kovoje su depresija.
– Ką žmonės turėtų daryti, kad padidintų intelektą?
– Skaityti intelektualias knygas ir daryti smegenų pratimus, kuriuos aprašiau savo knygoje. Jei manote, kad žiūrėdami televizorių pagerinsite atmintį ar patobulinsite smegenų veiklą taip pat, kaip mano aprašytais pratimais, gyvenate svajonių pasaulyje. Televizorius reikalauja per mažai pastangų. Išskyrus kelis dokumentinius kanalus, televizija yra pramoga, o ne intelekto ugdymo priemonė.
– Pokalbio pabaigoje ketinome aptarti plastiškumo paradoksą.
– Taip, plastiškumo paradoksas yra ketvirtoji svarbi priežastis, kodėl nepastebėjome, jog mūsų smegenys plastiškos.
Ironiška, tačiau viena pagrindinių priežasčių, kodėl nesupratome žmogaus smegenų plastiškumo, susijusi būtent su pačiu plastiškumu. Plastiškos mūsų smegenys gali lemti tiek lankstų, tiek nelankstų elgesį. Su lanksčiu elgesiu viskas aišku – smegenys sugeba persitvarkyti ir viską atlikti naujaip. O nelankstus elgesys yra gana mįslingas.
Kodėl atsiranda blogi įpročiai, kurių nesugebame įveikti? Todėl, kad smegenys yra toks organas, kuriame nenaudojami dalykai prarandami, o pakartotinai naudojant kokį nors dalyką, jis vis labiau įsitvirtina. Ir tai gali pavirsti sustabarėjusiu elgesiu.
Nors nemėgstu naudoti metaforų smegenims apibūdinti, šįkart palyginsiu smegenų plastiškumą su apsnigtu kalnu žiemą. Sniegas yra minkštas ir plastiškas, todėl nuo kalvos galite leistis daugybe skirtingų maršrutų – tiesa, ne begaliniu skaičiumi kelių, nes šen bei ten guli akmenys ar auga medžiai, arba štai ten yra skardis. Kadangi jūs žmogus, tai, sėkmingai nusileidęs nuo kalvos, antrą kartą greičiausiai čiuošite panašiu keliu, nes ten patyrėte malonumą.
Jums vis smagiai leidžiantis ir leidžiantis nuo tos kalvos, atsiranda vėžės, kurios vėliau virsta giliomis provėžomis. Provėžos susidaro dėl sniego minkštumo ir plastiškumo, o kuo dažniau jūs rinksitės tą patį kelią, tuo giliau į jas klimpsite. Jūs liekate jose, nes jos jums pažįstamos, jose anksčiau patyrėte malonumą, be to, tai pasidaro greičiausias kelias žemyn. Netrukus galite apsižiūrėti, kad nebegalite iš jų išklysti.
Matydama tam tikrų savo elgesio ir mąstymo modelių nelankstumą, žmonija perkeldavo tai smegenims – jei mūsų elgesys nelankstus, vadinasi, nelanksčios ir smegenys. Mes, kaip individai, darome tą pačią klaidą. Matome savo sustabarėjusį elgesį ir manome, kad taip ir turi būti. Smegenų plastiškumo atradimas mums visiems suteikė galimybę apsvarstyti šias prielaidas ir pasistengti, kad plastiškumo paradoksas mūsų neapgautų.
Parengė Ona Stankevičiūtė
