„Mezoamerikos kultūrose kaukolės deformacija buvo atliekama, siekiant atskirti vieną socialinę grupę nuo kitos ir ritualiniais tikslais“, - sakė tyrimui vadovaujanti archeologė Cristina Garcia Moreno.
Kapavietėje buvo palaidoti 25 asmenys. 13 jų buvo su deformuotomis kaukolėmis, o penkiems dar buvo sužaloti ir dantys.
„Šis unikalus radinys rodo, kaip susimaišė tradicijos iš skirtingų Šiaurės Meksikos grupių, - sakė C. G. Moreno. - Papuošalų, pagamintų iš Kalifornijos įlankos jūros kriauklių, anksčiau nebuvo rasta Sonoros dykumos teritorijoje. Šis atradimas praplečia Mezoamerikos žmonių įtakos ribas kur kas toliau į Šiaurę, nei anksčiau buvo manoma“, - sakė archeologė.
Kai kurie individai buvo pasipuošę apyrankėmis, nosies žiedais, auskarais, pakabukais, padarytais iš kriauklių, rastų Kalifornijos įlankoje, o viename kape buvo ir vėžlio kiautas, rūpestingai padėtas ant pilvo.
Manoma, kad dantų sužalojimai buvo atlikti kaip perėjimo į paauglystę ritualas.
„Dantų žalojimas tokiose kultūrose, kaip Najarito, buvo atliekamas kaip perėjimo į paauglystę ritualas, - aiškino C. G. Moreno. - Tą patvirtina ir Sonoros kapinyno radiniai – tie penki asmenys, kuriems buvo atliktas dantų sužalojimas, visi buvo vyresni kaip 12 metų.“
Pasak mokslininkės, tarp palaidotųjų sunku įžvelgti kokių nors socialinių skirtumų – visi jie atrodo palaidoti tokiu pat būdu.
„Dabar mes aiškinsimės, kodėl vieni jų turi papuošalus, o kiti ne, ir kodėl iš 25 skeletų tiktai vienas yra mergaitės“, - sakė mokslininkė.
Pasak archeologų komandos, toks kūdikių ir vaikų skaičius gali liudyti, kokią didelę riziką kėlė kaukolės deformacija – pernelyg stipriai ją spaudžiant, vaiką buvo galima ir nužudyti.
Pagal mėginius, paimtus iš vieno individo, nustatyta, kad radinys yra iš 943 mūsų eros metų.
Kaukolės deformacijos praktika, dar žinoma kaip galvos suspaudimas arba galvos suplokštinimas, paprastai būdavo atliekama siekiant pažymėti priklausymą tam tikrai grupei arba pademonstruoti socialiniams statusui.
Seniausias rašytinis liudijimas apie kaukolės deformacijas užfiksuotas 400 m. pr. Kr. Hipokrato raštuose, kur jis aprašo makrocefalus arva ilgagalvius, tačiau manoma, kad šią techniką naudojo dar neandertaliečiai.
Paprastai procedūra būdavo atliekama kūdikiams, nes jų kaukolę lengviausia formuoti.
Siekiant norimo efekto, kaukolė būdavo spaudžiama tarp medinių lentų. Paprastai tai būdavo pradedama daryti nuo vieno mėnesio ir trukdavo šešis mėnesius.
Tačiau toks metodas buvo itin rizikingas. Pastarasis radinys kaip tik ir liudija, kad dauguma asmenų, kuriems buvo atlikta kaukolės deformacija, mirė jauni.
Parengė Jurgita Noreikienė
