Žmonių sukelta apokalipsė
Didžiausią grėsmę žmonijai kelia ne gamta, o mes patys. Branduolinių valstybių arsenaluose tebėra daugiau kaip 20 tūkst. branduolinių užtaisų. Klimatologo Alano Robocko iš JAV Rutgers universiteto vadovaujama darbo grupė dar 2007 m., remdamasi moderniausiais klimato modeliais, apskaičiavo, kokias pasekmes sukeltų atominis karas tarp Indijos ir Pakistano. Jie darė prielaidą, kad konfliktuojančios šalys gali susprogdinti 100 atominių bombų, kurios yra tokio dydžio, kaip ant Hirošimos numestoji atominė bomba. Karštis, slėgis ir radioaktyvus spinduliavimas iš karto nužudytų 20 mln. žmonių. Per ateinančius metus visame pasaulyje būtų stebimas temperatūros kritimas, nes dūmai ir pelenai užtemdytų saulę. Dėl blogo derliaus badautų iki milijardo žmonių.
A. Robocko vadovaujama darbo grupė taip pat apskaičiavo, kokias pasekmes klimatui gali sukelti pasaulinis branduolinis karas. Degančių miestų ir miškų pelenai sukeltų daug metų trunkančią branduolinę žiemą, per kurią taptų neįmanoma išauginti jokio grūdų derliaus. Tuo pat metu būtų iš principo sunaikinta didžioji dalis ozono sluoksnio, tad netrukdomai prasiskverbiantys ultravioletiniai spinduliai žmonėms, išlikusiems po atominio karo, masiškai sukeltų odos vėžį ir akių pažeidimus. Pasaulinė civilizacija žlugtų, o žmonija atsidurtų ties išnykimo riba.
Europą branduolinė ataka sunaikintų iš karto. Skaičiavimas, paremtas 1960-ųjų modeliu, rodo, kad Vokietijai padaryti negyvenama pakaktų 70 vandenilinių bombų su 2 megatonų sprogstamąja galia.
Natūralios tiksinčios bombos
Po seniausiu pasaulyje ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktu JAV Jeloustouno nacionaliniu parku snaudžia supervulkanas. Per praėjusius 2,1 mln. metų jis tris kartus į atmosferą išmetė šimtus kubinių kilometrų pelenų. Dar vienas toks išsiveržimas negyvenamą padarytų didžiąją dalį JAV. Visame pasaulyje oro temperatūra taip nukristų, kad nulemtų daugybę nederlaus ir bado metų.
Milžiniškas, šimtus tūkstančių metų trukęs daugelio Sibiro ugnikalnių išsiveržimas prieš gerus 250 mln. metų sukėlė bene didžiausią masinį išmirimą per visą Žemės istoriją. Tai vadinamasis Permo-triaso masinis rūšių išnykimas. Išmirė apie 96 proc. jūrinių rūšių ir apie 70 proc. stuburinių. Neįmanoma atmesti galimybės, kad toks įvykis nepasikartos.
Kosminės katastrofos
Dinozaurų išmirimas prieš 65 mln. metų buvo asteroido smūgio pasekmė. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje mokslininkai atrado jo kraterį Meksikos Jukatano pusiasalyje – toje vietoje, kur vėliau apsigyveno majai. Kraterio plotis – 180 km, jį išmušęs objektas buvo 10-15 km skersmens. Dauguma tokio dydžio asteroidų, esančių netoli Žemės, yra žinomi, tačiau šiokia tokia rizika išlieka.
Daugiau kaip 30 km skersmens asteroido smūgis žmonijai nepaliktų jokių galimybių išgyventi. 5 km ar mažesni sukeltų regioninę žalą, tačiau ir ji būtų pragaištinga. Prieš 14,6 mln. metų 1,5 km skersmens asteroidas smogė į dabartinės Pietų Vokietijos teritoriją ir suformavo Nerdlingeno kraterį. Dėl to per Vidurio Europą nusirito gaisrų, smūginė, žemės drebėjimo ir akmenų krušos banga ir jos teritoriją padarė negyvenamą.
Žmonijai pavojų gali sukelti ir tolimesni kosminiai įvykiai. Jeigu Paukščių Tako galaktikoje įvyktų didelis žvaigždės – supernovos sprogimas, tiesiogiai tai nebūtų pavojinga. Bet mirštanti žvaigždė kartais pasiunčia į kosmosą siaurą ir labai intensyvų gama spindulių pluoštą – gama spindulių pliūpsnį. Jis trunka nuo keleto sekundžių iki keleto minučių, bet apšvitina visas galaktikos žvaigždes. Į Žemės atmosferą jis negali prasiskverbti, tačiau gali ją įkaitinti. To pasekmė būtų didelės audros, sunaikintas ozono sluoksnis. Astronomų Adriano Melotto ir Briano Thomaso teigimu, toks gama spindulių pliūpsnis prieš 440 milijonų metų Žemėje sukėlė masinį išmirimą.
2007 m. miręs fizikas Sidney Colemanas ir juo sekantys mokslininkai mano, kad yra galimybė, jog visa visata yra nestabili, ir ji kada nors gali sugrįžti į stabilią būseną – paprasčiausią nieką. Tada išnyktų visos elementariosios dalelės. Jeigu iš tiesų įvyktų toks dalykas, tai reikštų galutinę pasaulio pabaigą.
Vis dėlto, net ir be tokių katastrofų, Žemėje gali nustoti egzistavusi gyvybė. Mūsų Saulė iš lėto vis labiau kaista, ir po 900 mln. metų jokios aukštesnės gyvybės formos čia nebegalės egzistuoti. Po 1,5 mlrd. metų užvirs vandenynai ir išnyks netgi paprasčiausios gyvybės formos.
Parengė Jurgita Noreikienė
