Kaip rašo newscientist.com, į dvynius per magnetinio rezonanso tomografiją buvo pažvelgta pirmąjį kartą.
Įprastinė magnetinio rezonanso tomografija pateikia plonų kūno sluoksnių momentines nuotraukas, prasiskverbdama pro juos. O vadinamoji kino magnetinio rezonanso tomografija nufotografuoja pasikartojančius to paties sluoksnio vaizdus, kuriuos sujungus gaunamas savotiškas filmas. Tai reiškia, kad judanti struktūra, tokia, kaip vaisius, ar keletas vaisių, gali būti atvaizduoti precedento neturinčiu tikslumu.
„Daugelis vadinamųjų gimdos vaizdo įrašų būna smarkiai apdoroti, padaryta daug rekonstrukcijų, jie po to apdirbti kompiuteriu. O čia yra neapdoroti vaizdai, jie gaunami iš karto“, - sako įrašą padariusi Marisa Taylor-Clarke iš Londono imperatoriškojo koledžo.
Ji naudojo šią techniką, tirdama dvynių transfuzijos sindromą – gana dažnai pasitaikančią komplikaciją, kuomet susijungia dvynių, turinčių tą pačią placentą, kraujotaka. Dvynys, gaunantis savo brolio ar sesers kraujo, auga didesnis, o donoras auga prasčiau. Blogiausiais atvejais tai gali baigtis abiejų dvynių mirtimi. Laimei, speciali operacija leidžia atskirti bendras kraujagysles ir išsaugoti jų gyvybę, tačiau kol kas menkai ištirtas viso to poveikis smegenų vystymuisi.
M. Taylor-Clarke naudoja magnetinio rezonanso tomografiją, kad detaliau išsiaiškintų šį procesą. „Naudodami šią techniką, mes galime pradėti kalbėti apie šitų dviejų atskirų aplinkų tarpusavio sąveiką bendroje aplinkoje, ir apie tai, kaip tai veikia genetiškai identiškas smegenis“, - sako ji.
Kol kas magnetinio rezonanso tomografijos būdu nuskanuotos tik 24 dvynių poros, tačiau ir iš to spėta gauti naujų žinių, padedančių nustatyti būsimas raidos problemas. Pavyzdžiui, kai kurių dvynių, kuriems buvo atlikta operacija, smegenys, tiriant ultragarsu, atrodė normalios, bet atlikus tyrimą jautresne magnetinio rezonanso technika paaiškėjo, kad jų smegenų dydis skirtingas.
„Donorų smegenys buvo mažesnės, nei jų dvynių“, - sako M. Taylor-Clarke. Negana to, dvyniai, kurių smegenų dydis daugmaž vienodais, ir gimę geriau neurologiškai vystosi, lyginant su tais, kurių smegenų dydžio skirtumai didesni.
Komanda tikisi sukurti priemonę, kuri leistų tiksliai numatyti raidos problemas dar prieš vaikams gimstant – kad, dvyniams gimus, tėvai galėtų imtis papildomų priemonių.
Tačiau toks dvynių filmavimas leidžia padaryti ir daugiau išvadų apie jų vystymąsi. Nors jie iki gimdami auga toje pačioje aplinkoje – gimdoje, jų patirtis yra labai skirtinga, ir tai gali turėti ilgalaikių pasekmių jų raidai.
Parengė Jurgita Noreikienė
