Visa tai skamba tarsi veiksmo filmo scenarijus, tačiau išties tokių naminių laboratorijų pasaulyje yra daugybė. Jose su genais eksperimentuojantys žmonės vadinami „biohakeriais“. Toks pavadinimas - aliuzija į kompiuterių programišius, kurie įsilaužia į kompiuterių sistemas ir jas užkrečia virusais. Tiesa, „biohakeriai“ įsilaužia ne į kompiuterių, bet į DNR sistemas.
Užtenka prisijungti prie „eBay“
Įsirengti namuose laboratoriją yra gana paprasta ir, tiesą sakant, ne itin brangu.
BBC žurnalistai, nusprendę dėl žurnalistinio eksperimento tapti „biohakeriais“, teigia, kad savamoksliu genetiku gali tapti kiekvienas, prisijungęs prie interneto aukciono „eBay“. Čia galima įsigyti visko, ko reikia pradinei namų laboratorijai įsirengti: nuo mažytėms chemikalų porcijoms pasverti skirtų svarstyklių, pipečių, įvairių laboratorinių indų iki specialios centrifugos, kurios pagalba galima išskirti DNR, ar termociklerio.
Kadangi tokią įrangą įsigyti nebrangu ir nesudėtinga, vis daugiau žmonių savo namuose įsirengia laboratorijas, kuriose eksperimentuoja su DNR.
BBC žurnalistai pastebi, kad „biohakinimas“ yra sparčiai auganti sritis, kurios varomoji jėga - įperkamos technologijos.
Tinklas žaibiškai išsiplėtė
Vos prieš porą metų tokių namų laboratorijų, kuriose su DNR dirbdavo genetikai-mėgėjai, buvo tik JAV. Dabar geografija gerokai išsiplėtė.
Savadarbėse laboratorijose žmonės dirba visame pasaulyje: nuo Airijos iki Indonezijos, nuo Singapūro iki Danijos. Juos vienija įvairiose šalyse veikiančios „biohakerių“ organizacijos. Visame pasaulyje tokiems žmonėms organizuojami įvairūs renginiai, kuriamos interneto svetainės, kur jie gali apsikeisti patirtimi, pasidalinti patarimais.
Dalis namų laboratorijose dirbančių savamokslių biologų yra nepavojingi. Jie su įvairiais genais eksperimentuoja tik norėdami patenkinti smalsumą ir neketindami sukurti nieko blogo. Visgi, kai kurie kelia nerimą įvairių šalių saugumo tarnyboms, kaip potencialūs bioteroristai, galintys sukurti pavojingus ligas sukeliančius mikrobus, taigi - biologinį ginklą.
Bijo skelbti apie atradimus
Gausėjant namų laboratorijose su genais eksperimentuojančių žmonių būriui imta svarstyti ir apie tai, ar visus mokslinių tyrimų rezultatus reikėtų viešinti.
Baiminamasi, kad įvairūs mokslininkų atradimai gali paskatinti genetikus-mėgėjus pasistengti ką nors panašaus sukurti ir savo namų laboratorijose.
Pavyzdžiui, pernai dvi mokslininkų komandos, kurių vienai vadovavo Ronas Fouchieris iš Roterdamo Erasmuso medicinos centro Olandijoje, o kitai - Yoshihiro Kawaoka iš JAV Viskonsino-Medisono universiteto, paskelbė, kad kiekviena iš jų taip pakeitė H5N1 paukščių gripo virusą, kad šis galėjo gerokai lengviau pasklisti tarp žinduolių.
R. Fouchieris ir Y. Kawaoka įrodinėjo, kad savo eksperimentais stengėsi suprasti, kaip natūralūs virusai mutuoja į pavojingesnes formas, bet jų tyrimų rezultatų paskelbimas sukėlė tarptautinę audrą. Imta svarstyti, ar visi mokslininkų darbo rezultatai turi būti paviešinti, idant padėtų vyriausybėms pasiruošti galimoms pandemijoms, ar vis dėlto reikėtų juos nuslėpti nuo mokslo bendruomenės tam, kad būtų apsisaugota nuo to, kad genetikai-mėgėjai ar net bioteroristai netinkamai tokios informacijos nepanaudotų?
Geriausias bioteroristas – gamta
Tačiau kai kurie akademikai ir nemaža dalis „biohakerių“ bendruomenės atstovų skeptiškai žiūri į baimes skelbti tyrimų rezultatus.
„Gerų virtuvės reikmenų turėjimas dar nepadaro jūsų nuostabiu virėju. Klaidinga manyti, kad viską, ką galima padaryti profesionalioje laboratorijoje, įmanoma atlikti ir namų aplinkoje“, - mano Harvardo universiteto Asmeninio genomo projekto direktorius ir vienas iš organizacijos DIYbio.org įkūrėjų Jasonas Bobe.
Kiti atkreipia dėmesį į tai, kad bet koks bioteroristas, norintis sukelti sumaištį, gali tai padaryti gerokai paprastesniais būdais.
„Tam net nereikia nieko naujo sintetinti“, - sako Niujorko Stoni Bruko universiteto virusologas Eckhardas Wimmeris, pirmasis pademonstravęs, kad polio virusas gali būti vėl surinktas nuo mažyčių paveldimos medžiagos dalių. Tai taip pat sukėlė nuogąstavimų, kad sukčiai gali sukurti ką nors panašaus, bet mokslininkas teigė, kad jo atliktas darbas per daug sudėtingas, jog tai įvyktų.
Jis rėmėsi ankstesniais biologinio terorizmo pavyzdžiais, kurie reikalavo šiek tiek genetikos ir jos technikos išmanymo. Pavyzdžiui, prieš 11 metų dalis Amerikos politikų paštu gavo juodligės sporų - to, kam išgauti reikėjo gerokai mažiau pastangų, nei stengiantis atkuri polio virusą laboratorijoje.
Apskritai, kai kuriuos nuodus, pavyzdžiui, riciną, kur kas lengviau išskirti iš augalų ar jų sėklų, nei pagaminti iš genetiškai sukonstruotų organizmų. „Gamta yra geresnis bioteroristas“, - įsitikinęs E. Wimmeris.
FTB siūlo draugystę
Vis dėlto, kad neatsirastų galimų biologinių teroristų, „biohakinimo“ veiklą atidžiai stebi JAV Federalinių tyrimų biuras (FTB).
JAV saugumo tarnyba 2006 metais įkūrė Masinio naikinimo ginklų valdybą, kuri dirba su „įvykiais, susijusiais su atominiais, radioaktyviais, biologiniais ar cheminiais ginklais“. Sekti „biohakinimą“ patikėta Saugumo tarnybos Biologiniam atsakomųjų priemonių skyriui.
FTB nuolat užmezga ryšius su svarbiausiais „biohakinimo“ atstovais, kad sužinotų, kuo jie užsiima. Tam kad susipažintų su genetikais-mėgėjais FTB organizuoja jiems įvairius seminarus. Juose dalyvauja nariai iš gerai pasaulyje žinomų „biohakinimo“ bendruomenių, tokių, kaip Kopenhagoje veikianti „Biologigaragen“, Mančesterio „Madlab“, Niujorko „Genspace“ ar Paryžiaus „La Paillasse“.
Panašiuose seminaruose į susirinkusiuosius žvelgiama draugiškai. „Biohakeriai“ pagarbiai vadinami „pažangiais mąstytojais“, pasaulį keičiančiais „novatoriais“.
Tačiau neslepiamas ir tikrasis seminarų tikslas: surinkti kuo daugiau žinių apie „biohakerius“ ir atskirti gerus nuo blogų, žalos nedarančius mėgėjus nuo galimų teroristų.
Tam, kad laiku pastebėtų galimą biologinio terorizmo grėsmę, FTB pasitelkia į pagalbą ir pačius „biohakerius“, drąsindama juos perimti kaimynų stebėjimo stilių.
Į tokius pasiūlymus JAV genetikų-mėgėjų bendruomenė žiūri palankiai. Tokios „biohakeirų“ organizacijos, kaip Niujorko „Genspace“, jau anksčiau pradėjo bendradarbiauti su FTB, kuri savo ruožtu organizacijos nariams padėjo lengviau gauti vietinių ugniagesių ir sveikatos priežiūros atstovų leidimus laboratorijoms namuose įsirengti.
Šiuo metu JAV nėra stebima jokia „biohakerių“ laboratorija. Kol kas nė vienoje namų laboratorijoje nebuvo atlikta nusikalstamų veiksmų. Žinoma, tai - oficiali versija.
Ne saugumiečių reikalas
Nors dauguma JAV „biohakerių“ palankiai vertina bendradarbiavimą su FTB ir mielai ją informuotų apie bet kokią įtartiną kolegų veiklą, kitų šalių genetikams-mėgėjams tai nepatinka.
„Tai man primena „Štazi“ metodus, - sakė vienas iš aktyviausių Vokietijos „biohakerių“ Rudigeris Trojokas. - „Biohakinimas“ - ne FTB, bet civilių reikalas.“
Žinoma, niekas „biohakerių“ bendruomenėje nenori matyti jokių biologinių chuliganų, dėl kurių atsirastų spaudos antraštės, visai bendruomenei užtraukiančios nešlovę. Todėl savadarbėse laboratorijose dirbantys mėgėjai patys stengiasi rasti būdų, kaip nuo to apsisaugoti.
Vokietijos „biohakeriai“ svarsto, kad reikėtų parengti savotišką tokios veiklos etikos kodeksą, į kurį būtų įtraukta nuostata stabdyti netinkamus eksperimentus, registruoti naudojamas sistemas ir netgi savanoriškai tikrinti kitų kolegų laboratorijas.
Kiti, tokie, kaip J. Bobe iš Asmeninių genomų projekto Harvardo universitete, palaiko kur kas liberalesnį požiūrį, paremtą bendromis Hipokrato priesaikos taisyklėmis, kurių esmė – nekenkti.
Kartu su Toddu Kuikenu iš Woodrow Wilsono centro Vašingtone J.Bobe ką tik pradėjo iniciatyvą, pavadintą „Klausk biosaugos eksperto“, kuri, jų nuomone, geriausiai atitinka žmonių, kuriems genetiniai eksperimentai yra hobis, poreikius.
Mintis yra, kad biohakeriai iš viso pasaulio gali nueiti į DIYbio.org interneto puslapį anonimiškai ir pateikti bet kokį klausimą, susijusį su jų eksperimentais. Per maždaug dieną jie gautų atsakymą iš biosaugos eksperto. Tokiu būdu, pasak T. Kuikeno, žmonės galėtų dirbti saugiais metodais, pasitikėdami asmenine atsakomybe, o ne kontrole.
Parengė Giedrė Balčiūtė
