Psichologai paprašė 24 radiologų pažiūrėti į tipiškas penkių pacientų plaučių vėžio nuotraukas, atliktas kompiuterinės tomografijos būdu. Pirmųjų keturių pacientų nuotraukos buvo švarios, o tarp penktojo paciento nuotraukų 239 atvaizdų krūvoje buvo penki, kuriuose buvo pavaizduota ir šokanti gorila.
Kompiuterinės tomografijos nuotraukose pirmoji gorila buvo 50 proc. permatoma, antroji – 75 proc., trečioji – gerai matoma, o ketvirtoji ir penktoji – vėl permatomos.
Tik keturi iš 24 radiologų pasakė per testą matę gorilą. Mokslininkai naudojo akies judesių sekimo technologiją, kad žinotų, į kur radiologai žiūrėjo ir ar pažvelgė į vietą, kurioje pavaizduota gorila.
„Dauguma jų tam tikrą laiką žiūrėjo tiesiai į gorilą. Bet radiologai jos tiesiog nematė“, - sakė tyrimui vadovavęs Traftonas Drew.
Tyrimą įkvėpė garsus eksperimentas su „nematoma gorila“, atliktas dar 1999 m. Mokslininkai paprašė tyrimo dalyvių pasižiūrėti vaizdo įrašą, kuriame žmonės mėto vieni kitiems krepšinio kamuolius. Dalyvių buvo prašoma suskaičiuoti, kiek perdavimų atliko žmonės, apsirengę baltai.
Įpusėjus įrašui tarp mėtančiųjų kamuolius įsimaišė žmogus su gorilos kostiumu, kuris netgi sušoko nedidelį šokį. Tačiau net pusė iš dalyvių gorilos nepastebėjo – pamatė ją tik žiūrėdami įrašą antrą kartą.
Siekdamas bešališkumo, T. Drew pakartojo eksperimentą su 25 suaugusiaisiais, neturinčiais jokio medicininio išsilavinimo. Iš jų nė vienas nepastebėjo gorilos.
„Neatidaus aklumo“ priežastis nėra gorilos nepastebėjusių radiologų aplaidumas.
Radiologams kur kas geriau nei gorilą plika akimi pirmiausia pavyko pastebėti vėžio mazgelius.
Taip yra todėl, kad kompiuterinės tomografijos nuotraukose jie specialiai ieškojo vėžio, o ne šokančios gorilos.
Mokslininkai nustatė, kad radiologai į nuotraukas su gorila vidutiniškai žiūrėdavo 5,8 sekundės. Iš 20 radiologų, kurie nepamatė gorilos, 12 žiūrėjo tiesiai į ją.
„Net ir tokie patyrę ieškotojai nepastebi dalykų, jeigu jų neieško, - aiškina T. Drew. - Radiologams puikiai sekasi pastebėti vėžį, bet tai nereiškia, kad jie mato viską. Viena iš priežasčių, kodėl jiems taip gerai sekasi pastebėti vėžį, gali būti ta, kad jie stipriai sukoncentruoja dėmesį į užduotį. Tačiau stipraus dėmesio sukoncentravimo pasekmė gali būti tai, jog liks nepastebėti dalykai, kurie yra visiškai akivaizdūs.“
Parengė Jurgita Noreikienė
