Kol Michelle Obama pluša Baltųjų rūmų sode bandydama jaunąją amerikiečių kartą išmokyti organiškos sodininkystės pagrindų bei įdiegti sveikos mitybos pradmenis, jos vyras Barackas Obama nedvejodamas pasirašo „Monsanto“ apsaugos įstatymą.
Ši tyliai ir beveik niekieno nepastebėta į bendrą H.R.933 dokumentų rinkinį patekusi nuostata suteikė bendrovei dar didesnę veikimo laisvę šalyje.
„Monsanto“ – tai sau pasaulyje lygių neturinti sėklų ir pasėliams naudojamų pesticidų, gaunamų pasitelkus genų inžineriją, platintoja.
2012 metais atlikus tyrimus su žiurkėmis paaiškėjo, kad iš „Monsanto“ sėklų išaugintų kukurūzų vartojimas skatina piktybinių navikų formavimąsi bei kitų organų veiklos sutrikimus. Dėl šios priežasties daugelis „Monsanto“ sėklų Europos Sąjungoje, Rusijoje bei Peru yra uždraustos.
Tuo tarpu tai, kad „Monsanto“ apsaugos įstatymą pasirašė pats Obama, šiai bendrovei suteikia viršenybę JAV federalinio teismo atžvilgiu. „Monsanto“ gali ir toliau šalyje plėtoti savo veiklą ir netgi mėgautis imunitetu, kai kalba pasisuka apie eksperimentinių genetiškai modifikuotų augalų sodinimą.
Nors kol kas vis dar nėra surinkta pakankamai duomenų apie tokių augalų grėsmę žmonių sveikatai, tačiau net jeigu jie ir atsiras ateityje, o eksperimentiniai augalai bus pripažinti pavojingais žmonių sveikatai, JAV vyriausybė nuo šiol nebeturės jokios teisinės galios sustabdyti tokių augalų veisimą ir sodinimą šalyje.
Po tokio Obamos gesto vienas po kito pasipylė kaltinimai, kad prezidentas išdavė savo šalį paversdamas Ameriką didžiųjų korporacijų žaidimų aikštele. Visuomenė ėmė skųstis, kad jų ilgą laiką puoselėtos teisės ir laisvės prarado savo turinį, o federalinė valdžia jau seniai nustojo atstovauti savo rinkėjų interesams.
Tokias įžvalgas dar labiau sustiprino tai, kad pats Obama ne tik kad pasirašė „Monsanto“ apsaugos įstatymą ir nieko nepadarė, kad šis būtų sustabdytas, bet ir visiškai ignoravo tam prieštaravusius piliečius. Jis nekreipė dėmesio nei į daugiau kaip 250 tūkst. amerikiečių pasirašytą peticiją, kuria jis buvo raginamas vetuoti šį įstatymą, nei į priešais Baltuosius rūmus aktyviai protestavusius judėjimo „Food Democracy Now“ atstovus.
Kitas ne ką mažiau šokiruojantis dalykas yra tai, kad dauguma Kongreso narių net nežinojo apie „Monsanto“ apsaugos įstatymo egzistavimą bendrame H.R.933 dokumentų pakete. H.R.933 iš esmės buvo valstybės išlaidų įstatymo projektas, kuriuo siekta išvengti vyriausybės griūties užtikrinant, kad federalinė valdžia ir toliau sugebės apmokėti savo sąskaitas. Tad niekam nė nekilo mintis aiškintis, kas gali slypėti tarp eilučių.
O be reikalo – tarp eilučių slypėjo senatoriaus Roy Blunto ir „Monsanto“ atstovų parengtas tekstas, suteikiantis šiai bendrovei apsaugą ir neribotą veikimo laisvę šalyje. Tai turbūt galima laikyti savotišku atlygiu už tai, kad per 2008–2012 m. rinkiminę kampaniją „Monsanto“ į R. Blunto sąskaitą pervedė 64 tūkst. 250 JAV dolerių paramos.
Kritikos strėlių neišvengė ir senatorė Barbara Mikulski. Nors ji ir neprisidėjo prie šio įstatymo parengimo, tačiau būtent jos pareiga buvo informuoti žemės ūkio arba teisės komiteto narius apie tokio įstatymo egzistavimą bendrame dokumente. Dėl šios savo klaidos B. Mikulski vėliau viešai atsiprašė, tačiau tai situacijos nepakeitė.
O situacija yra tokia, kad pasirašydama „Monsanto“ apsaugos įstatymą JAV vyriausybė sukūrė precedentą, kuriuo teisminės institucijos buvo paverstos tik patariamaisiais organais, o „Monsanto“ gavo laisvę ir toliau eksperimentuoti su Amerikos žemės ūkiu ir statyti ant kortos daugelio amerikiečių gyvenimus.
Parengė Miglė Šeikytė
