Siekdami išsiaiškinti mūsų protėvių patirtų traumų pobūdį ir kaip jos gijo, Vilniaus universiteto mokslininkai nusprendė apie penkiasdešimt įvairiais laikotarpiais mirusių žmonių palaikų ištirti rentgenu.
Ne visus išpakavo
Šiandien į Vilniaus medicinos centro „Northway“ rentgeno kabinetą atkeliavo neįprasti „pacientai“, supakuoti keliose kartoninėse dėžėse. Pirmąkart šio centro rentgeno kabinete buvo tiriami jau mirusių žmonių kaulai. O ir mirę tie žmonės jau seniai - kai kurie vėlyvaisiais viduramžiais, o kiti - akmens amžiuje, maždaug prieš 7 tūkst. metų.
Kadangi palaikai palaidoti bažnyčiose ar po žeme išgulėjo ne vieną šimtmetį, pakito jų tankis. Taigi rentgenologams prieš pradedant daryti rentgeno nuotraukas reikėjo nustatyti labiausiai tinkantį režimą.
Kiekvienas atvežtas kaulas buvo įpakuotas į atskirą celofaninį maišelį. Kai kuriuos nuspręsta ant rentgeno aparato guldyti neišpakuotus.
Medicinos centro „Northway“ generalinės direktorės pavaduotoja medicinai Jolanta Prieskienienė aiškino, kad dalį kaulų nuspręsta neišpakuoti ne dėl baimės, kad jie skleis infekciją, bet stengiantis jiems nepakenkti ir išlaikyti jų struktūrą.
„Patys trapiausi, net šiek tiek aplūžę kaulai nebus išimami iš maišelių, kad nebūtų labiau sugadinti. Celofaninis maišelis nemeta šešėlio, todėl tyrimų kokybė nenukentės. Kietesnės struktūros kaulai bus tiriami be maišelių“, - teigė medikė.
Kaulų išsilaikymas labai priklauso nuo palaidojimo sąlygų. Kai kurie palaikai išsilaikę labai gerai, o ant kitų matosi stiprūs pokyčiai, pomirtinės erozijos.
Didžiausias tyrimas Lietuvoje
Pasaulyje archeologinėse kapavietės rasti mirusių žmonių palaikai rentgenu tiriami dažnai, tačiau mūsų šalyje tokių tyrimų buvo vos keli. Anksčiau mokslininkams talkino medikai iš Santariškių ligoninės.
Šįkart tyrimai nemokamai buvo atlikti privačiame medicinos centre.
Tyrimai ypatingi tuo, kad dar niekada nebuvo tirta tiek daug palaikų iškart - iš viso mokslininkai tyrė apie penkiasdešimties mirusiųjų kaulų. Daugiausia tirti galūnių - rankų ir kojų - kaulai.
Visi tirtieji asmenys - suaugę. Jie mirė būdami įvairaus amžiaus - nuo 20 iki 50 metų ir daugiau. Tai - visoje Lietuvoje gyvenusių ir įvairiems socialiniams sluoksniams priklausiusių žmonių palaikai.
Tirtieji palaikai aptikti įvairiose Lietuvos vietose. Pavyzdžiui, akmens amžiaus gyventojų - Telšių rajone esančiame Donkalnio kapinyne. Viduramžiais mirusių žmonių palaikai atvežti iš įvairių Vilniaus bažnyčių - Bernardinų, Pranciškonų, taip pat iš katedros.
Buvo paaukoti dievams?
Vienas mirusysis, kurio galūnės kaulas buvo tirtas rentgenu, galėjo būti ritualinės žmogžudystės auka.
Šio bronzos amžiuje mirusio jauno vyro kaukolės srityje aptikta daug smurtinių traumų. Be to, jis buvo palaidotas ne kape, o rastas durpyne. Mokslininkai nusprendė ištirti šio mirusiojo šlaunikaulį, ant kurio aptikta lūžio pėdsakų. Įtariama kad tai - vaikystės trauma.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas pasakojo, kad minėtasis vyras - ne vienintelis Lietuvoje rastas mirusysis, kuris mirė, kaip spėjama, per ritualines apeigas.
Pietų Lietuvoje, netoli Lazdijų, durpyne rasti šešių jaunų vėlyvojo bronzos amžiaus laikotarpiu gyvenusių vyrų palaikai. Ant dviejų vyrų palaikų yra neabejotino smurto žymių - nesugijusios kaukolės traumos, padarytos buku įrankiu ribotu paviršiumi. Kadangi palaikai buvo tiesiog bet kaip sumesti į pelkę, o ne tvarkingai palaidoti, mokslininkai spėja, kad vyrams galėjo būti įvykdyta ritualinė žmogžudystė.
„Panašių palaidojimų aptikta Danijoje, bet, skirtingai nei Skandinavijoje, pas mus durpyne rasti palaikai ne mumifikavosi, o skeletavosi. Įvertinus archeologinį kontekstą galima manyti, kad Lietuva nebuvo izoliuota, ir panašūs žmonių dievams aukojimo ritualai, kurie buvo Skandinavijoje, vykdavo ir pas mus“, - komentavo profesorius.
Įsimetė infekcija
Kitas rentgenu tirtas mirusysis, kuris Anapilin iškeliavo jau sulaukęs per 50 metų, gyveno geležies amžiuje. Jo palaikai aptikti Plinkaigalio kapinyne. Mokslininkai tyrė šio vyro blauzdikaulį, ant kurio matyti lūžio linija.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto vyresnioji specialistė bioarcheologė Justina Kozakaitė įtarė, kad dėl galimo atviro lūžio vyras patyrė infekcinį uždegimą - osteomielitą. Spėjama, kad prieš kelis tūkstančius metų traumą patyrusiam vyrui nebuvo laiku suteikta medicinos pagalba, nes mirusiojo kaulas - deformuotas.
Panašiai ketinama ištirti dar kelių dešimčių mirusiųjų, kurie, spėjama, patyrė įvairių traumų, palaikus.
„Kaulus reikia tirti, nes tyrimai padeda nustatyti patirtų traumų mechanizmus - ar jos buvo tiesioginės, ar ne, ar trauma patirta dėl kontakto su kitu žmogumi, ar tiesiog kaip nelaimingas atsitikimas. Be to, rentgenogramos gali parodyti lūžio liniją“, - komentavo J. Kozakaitė.
Prieš kilmingus smurtaudavo dažniau
Profesorius R. Jankauskas sakė, kad žmonių patirtas traumas lėmė ir laikotarpis, kuriuo jie gyveno, ir gyvenimo būdas ar net priklausymas tam tikriems socialiniams sluoksniams.
Pavyzdžiui, mezolito laikotarpiu Lietuvos teritorijoje gyvenusi gana sėsli medžiotojų, maisto rinkėjų ir žvejų visuomenė traumų patirdavo gana nedaug ir jos dažniausiai būdavo, kaip dabar pavadintume, buitinės: užkliuvimai, parkritimai, neskaitant keistų kai kurių palaikų kaukolės sužalojimų, kurie, kaip įtariama, padaryti per ritualines apeigas.
Vėliau, geležies amžiuje, traumos priklausydavo nuo situacijų. Mokslininkai aptiko, kad ne vienas šiuo laikotarpiu gyvenęs asmuo buvo sužalotas aštriais koviniais įrankiais.
Viduramžiais traumos priklausydavo nuo socialinio sluoksnio. Pavyzdžiui, vilniečiams, ypač senamiestyje palaidotiems vyrams, daug tiek sugijusių, tiek ir nesugijusių sužalojimų buvo padaryta aštriais įrankiais. Ant kelių tuo metu mirusių žmonių palaikų aiškiai matyti ir gydymo žymių, o tai XVI-XVII amžiais nebuvo retas reiškinys.
Daugiau aštriais įrankiais padarytų sužalotų žmonių pasitaikė tarp priklausiusių aukštesniam socialiniam sluoksniui. Ant eilinių miestelėnų, kaimo gyventojų palaikų akivaizdžių smurtinių sužalojimų aptinkama mažiau. Jie labiau nukentėdavo nuo buitinių, darbinių traumų.
Kamavo kaulų tuberkuliozė
Nors kaulai ne visada leidžia nustatyti ligas, kuriomis būdami gyvi žmonės sirgo, tačiau jie leidžia daryti išvadas apie kai kuriuos susirgimus, pavyzdžiui, kaulų tuberkuliozės atvejus, kurių seniausias yra iš romėniškojo laikotarpio (I-IV amžiaus).
Kaulų tuberkuliozė buvo viena dažniausių mirties priežasčių viduramžiais.
Mokslininkai aptiko ir infekcinių ligų, pavyzdžiui, sifilį, nuo kurio viduramžiais daugiausia kentėdavo miestelėnai.
Taip pat apžiūrėję kaulus mokslininkai aptiko ir sąnarių degeneracinių ligų, kurias nulėmė vyresnis amžius.
Pastebėtas ir vienas kitas piktybinių navikų atvejis.
Kas būtų be medicinos?
Rentgenologiniai tyrimai mokslininkams leidžia ne tik nustatyti traumos pobūdį, bet ir jos kryptis. Taip pat stebėti, kaip žaizdos gijo, kokios to gijimo baigtys.
Surinkti duomenys labai pravers medicinos studentams, kuriems bus galima pademonstruoti, kokios yra galimos ligų ar traumų baigtys be šiuolaikinės medicinos įsikišimo.
„Mokslui tokie tyrimai labai reikalingi, ypač tiriant traumas. Mokslas neturi būti paremtas spėliojimais. Reikia tikslių duomenų. Įdomiausia būtų sužinoti, kaip praeityje buvo gydomi žmonės - ar buvo kokia nors intervencija, ar to meto žmonės turėjo tam tikrų medicininių žinių“, - tyrimų naudą paaiškino J. Kozakaitė.
Skyrėsi ūgis
Profesorius R. Jankauskas pasakojo, kad skirtingose Lietuvos regionuose gyvenę žmonės sirgo panašiomis ligomis ir biologiškai vieni nuo kitų nelabai skyrėsi. Akivaizdesnis nebent ūgių skirtumas - pajūryje, šiaurės vakarų Lietuvoje gyveno aukštesni žmonės, o pietryčių Lietuvos gyventojai buvo žemiausi.
Įdomu tai, kad žmonių ūgis įvairiais laikotarpiais buvo skirtingas. Pavyzdžiui, mezolito laiku vyrų ūgis buvo 160-165 cm, o moterų atitinkamai mažesnis. Vienos tuo metu gyvenusios moters ūgis nesiekė ir 140 cm.
Vėliau, vėlyvajame akmens amžiuje, vyrų ūgis padidėjo iki 170 cm. Atitinkamai ūgtelėjo moterys.
Geležies amžiuje vyrų ūgis kartais siekdavo 170 cm ir daugiau. Ūgis tuomet priklausė ir nuo socialinio statuso - turtinguose kapuose palaidoti žmonės buvo aukštesni.
Viduramžiais vyrų ūgis siekė apie 165, labai retai - 170 cm.
