„Curiosity” iki šiol iš Raudonosios planetos paviršiaus žmonijai siųsdavo džiugias žinias. Susidomėjimas šia NASA misija yra neįtikėtinai didelis, tad kalbos apie jau visai netolimoje ateityje vyksiančias pilotuojamas misijas į Marsą darėsi vis drąsesnės.
Tačiau dabar entuziastų įkarštis gali kiek atvėsti. Mat, nepaisant dešimtmečių tyrimų kosmose, tūkstančių astronautų, kosmonautų ir taikonautų praleistų valandų kosminėje erdvėje, kelionių į Mėnulį ir atgal, ranka, atrodo, buvusi pasiekiama misija į Marsą susidūrė su rimta ir kol kas neįveikiama problema – radiacija.
Bombardavo dalelės
2011 metais į 8 mėnesių misiją Raudonojoje planetoje paleistame marsaeigyje „Curiosity” visą laiką buvo įjungtas radiacijos matavimo detektorius.
Visą kelionės laiką kosminį aparatą bombardavo radioaktyviosios dalelės – tiek nuo mūsų Saulės, tiek sklindančios milžinišku greičiu iš kitų sistemų bei juodųjų skylių.
Spinduliuotė gali greitai ir nepataisomai pažeisti žmogaus DNR.
O net ir šiuolaikiniai kosminiai aparatai nėra pajėgūs ilgą laiką apsaugoti žmogaus kūną nuo intensyvios spinduliuotės.
Prietaisai užfiksavo, kad per dieną „Curiosity” sulaukdavo 1,84 milisivertų (mSv) dozės. Tai yra tiek pat, kiek žmogus gauna 5 sykius skenuojamas kompiuteriniu tomografu. Be to, į skaičiavimus nė nebuvo įtrauktas buvimo Marse laikas.
Laukia mirtinos dozės
Tyrimui vadovavęs daktaras Cary Zeitlinas apskaičiavo, kad vien kelionė į Marsą ir atgal žmogui reikštų mažiausiai 660 mSv spinduliuotę – o tai yra daugiau nei pusė tos normos, kurią astronautai gauna per visą savo karjerą.
Daugiau nei 1 tūkst. mSv gavusiam astronautui 5 procentais padidėja mirtina rizika susirgti vėžiu. Iki šiol JAV, Europos bei Rusijos kosmoso agentūros stengiasi, kad šis skaičius niekada neviršytų 3 proc.
Tačiau kitokio būdo kol kas nėra – papildoma kosminių laivų apsauga dar nesukurta, o saugumo taisyklių valstybinės kosminės agentūros keisti nesiryžta. Tad kokios išeitys?
Privatiems – lengviau
C.Zeitlino nuomone, radiacijos žala esą labai sumažėtų, jei pavyktų sutrumpinti kelionės į Marsą laiką. Šiuo metu Žemėje vyksta treniruotės, per kurias rengiamasi 500 dienų misijai į Raudonąją planetą.
Bet mokslininkai tikisi, jog į Marsą būtų galima nuskristi greičiau. Tačiau kol kas dar nėra sukurtos variklių sistemos, leidžiančios Marsą pasiekti per kelias savaites, – plazminiai ir branduoliniai varikliai dar tik kuriami.
Vis dėlto tokie saugumo reikalavimai gali būti netaikomi komerciniams skrydžiams. Dvi misijos, kurioms jau rengiamasi, – „Inspiration Mars” ir „Mars One”, anot mokslininkų, gali prisiimti didesnę riziką. Mat tie, kurie pirmieji pasiektų Marsą, sulauktų milžiniško dėmesio bei potencialaus pelno.
