Būdamas kosmose, karinių oro pajėgų pareigūnas pajuto, kad jo šalmas po truputį prisipildo vandeniu. Tuomet jam teko rinktis – laukti, kol šalme vandens bus tiek, kad jis nebegalės kvėpuoti arba trumpam netekti sąmonės. Astronautas pasirinko antrąjį variantą, rašo independent.co.uk.
Laikas, praleistas atvirame kosmose, L.Parmitano buvo pats sunkiausias gyvenime.
„Aš beveik praradau sąmonę... Bet geriau jau prarasti ją negu paskęsti šalme“, - savo internetiniame dienoraštyje įspūdžiais dalijosi majoras.
Pirmiausia jis pasakojo, kaip pradėjo atlikti savo misiją – laidų sujungimą. „Klausiausi, kaip Chrisas pradėjo skaičiuoti atmosferinį spaudimą oro kamštyje. Skaičius pasiekė nulį. Jaučiausi tiesiog puikiai pasirengęs, tarsi „įkrautas“. Rodėsi, kad mano galvoje teka ne kraujas, o elektra. Buvau pasiruošęs atidaryti duris ir išeiti į kosmosą. Aš buvau pirmasis.“
„Visur aplink buvo juoda. Ne juoda spalva, bet absoliuti tamsa, - pasakojo astronautas. - Aš turėjau sujungti laidus ir pasiekti stoties išorinius lizdus. Po kelių nedidelių sunkumų sujungiau pirmąjį laidą. Tuomet paprašiau kolegos, kad paduotų antrąjį“, - misijos pradžios įspūdžiais dalijosi karinių oro pajėgų vadovas.
„Tuo metu tik galvojau, kaip teisingai sujungti laidus, tačiau staiga pajutau, kad kažkas negerai. Pajutau, kad mano nugara teka vanduo. Pabandžiau pajudinti galvą ir tuomet kolegai ženklais bandžiau parodyti, kad mane ištiko bėda“, - pasakojo astronautas.
Taip pat jis sakė, kad tuo pačiu metu gavo įsakymą iš apačios griežtai laikytis nurodymų. „Turėjau laukti instrukcijų. Be to, kolegos sakė, kad tas vanduo galėjo būti net mano paties prakaitas arba geriamasis vanduo, prasiskverbęs pro flakoną. Man vis tiek buvo labai neramu.“
„Tuo metu mano šalmas buvo pilnas vandens. Nebuvau tikras, ar dar vieną kartą stipriai įkvėpus, sugebėsiu išgyventi, nes deguonies beveik nebebuvo. O blogai dar ir tai, kad staiga suvokiau, jog nebeturiu nuovokos, į kurią pusę turiu sukti, kad grįžčiau atgal. Turėjau pasiekti oro kamštį“, - sakė L.Parmitano.
„Labai sunkiai girdėjau, ką man sakė Chrisas ir kolegos iš apačios. Jų balsai liejosi. Jie taip pat manęs nebegirdėjo. Tada sugalvojau planą – atsekti, kur yra oro kamštis, pagal iš jo išeinantį laidą.
Beveik nebegalėjau matyti, nes vanduo pasiekė akis. Turėjau užsimerkti.“
Astronautas pasakojo, kad šiek tiek prasimerkęs dar sugebėjo pamatyti savo komandos narius. „Jie visi buvo pasirengę man padėti... Net pats negaliu paaiškinti, kaip sugebėjau likti gyvas.“
L.Parmitano pasisekė – jis išgyveno. Anot jo, per šią nesėkmingą ekspediciją į kosmosą jis įsitikino, kad kosmosas – nėra svetinga erdvė žmonėms, ypač tokiems, kurie visus jame vykstančius dalykus bando paaiškinti moksliškai arba iš techninės pusės.
„Kartais bandome supaprastinti dalykus, kurie nėra paprasti. Mums nederėtų to pamiršti“, - filosofiškomis mintimis dalijosi astronautas.
Parengė Agnė Vasiliauskaitė
