Nemažai tokių sūkurių buvo pastebėta pietinėje Atlanto vandenyno dalyje. Remdamiesi palydovinėmis nuotraukomis, mokslininkai padarė išvadą, kad jie sutraukia į save vandenį iš vandenyno tokiu pat būdu, kaip juodosios skylės kosmose praryja šviesą. Pasirodo, šie verpetai taip glaudžiai apsupti nuolat judančių vandens srovių, jog viskas, kas į juos patenka – šiukšlės, riebalai, gyvi padarai ir netgi vanduo – išnyksta amžiams.
Tirdamas šį reiškinį, EHT profesorius George'as Halleris ir Majamio universiteto profesorius Francisco Beron-Vera matematiškai išskyrė sūkurius, nešančius vandenį, iš palydovinių stebėjimų nuotraukų sekos. Taip jie nustatė srautų ribas, kurios, kaip paaiškėjo, yra vandens sūkurio viduryje. Šis procesas visada buvo sudėtingas, nes vandens sūkuriai pernelyg greiti ir juda chaotiškai.
Galiausiai mokslininkai atrado, kad sūkurys vandenyne turi savo „fotonų sferą“ arba „fotonų ratą“, jei kalbėsime A.Einsteino teorijos terminais, kaip ir juodosios skylės. Kosmose šviesos spindulys tam tikrame atstume nustoja suktis į juodąją skylę. Vietoj to jis išlinksta ir grįžta į pradinę padėtį, suformuodamas apskritą orbitą. Panaši sfera susidaro ir aplink vandens sūkurį vandenyne – joje skysčio dalelės juda uždaru ratu ir neturi galimybės išlėkti iš to rato, panašiai, kaip ir šviesa juodojoje skylėje. Taigi, sūkuriai vandenyne matematiniu požiūriu atitinka juodąsias skyles.
Specialistai tikisi, kad jų gauti rezultatai padės išspręsti ne vieną nerimą keliančią problemą, tarp jų – sūkurių įtaką pasaulinio vandenyno temperatūrai, taip pat užterštumui. Mokslininkai spėja, kad vandens sūkuriai, sustiprinantys šilto ir sūraus Atlanto vandenyno vandens cirkuliaciją į šiaurės pusę, kartu veikia ir kaip savotiškas saugiklis. Greičiausiai jie sušvelnina neigiamą ledynų tirpimo poveikį globalinio atšilimo sąlygomis. Tačiau dar neseniai mokslininkai negalėjo nustatyti, kokio dydžio ta įtaka, nes nebuvo tikslių duomenų apie sūkurių ribas.
Parengė Jurgita Noreikienė
