Pagrindinės sekos žvaigždės, negalinčios pasigirti didele mase ir nevirstančios supernovomis (o po to – neutroninėmis žvaigždėmis ar juodosiomis skylėmis), savo gyvenimo pabaigoje virsta baltosiomis nykštukėmis – „negyvomis“ žvaigždėmis, išdeginusiomis visas vandenilio ir helio atsargas. Tačiau baltosios nykštukės kurį laiką išlieka karštos.
Tas karštis negali būti spinduliuojamas amžinai. Anksčiau ar vėliau turi atvėsti ir baltosios nykštukės. Tada mirusi žvaigždė nebeturėtų skleisti nei šviesos, nei šilumos, nes ji virto juodąja nykštuke.
Nors ir neskleidžia nei šilumos, nei šviesos, juodoji nykštukė tebeturi masę. Vadinasi, ją gali išduoti jos gravitacinio lauko paliekami pėdsakai.
Tiesa, pradėti visatos tyruose dairytis juodųjų nykštukių dar anksti. Šiuo metu šie kūnai – tik teoriniai. Mokslininkų skaičiavimu, tam, kad baltoji nykštukė atvėstų iki juodosios nykštukės, turi praeiti dešimtys ir net šimtai milijardų metų. Tad net jei Didžiojo sprogimo dieną visatoje jau buvo bent viena baltoji nykštukė (o tai – neįmanoma, kadangi ši žvaigždės evoliucijos stadija trunka milijonus metų), šiandien ji tebebūtų baltoji nykštukė.
