Makso Planko bendruomenės Biologinio senėjimo instituto (Odensė, Danija) mokslininkas Owenas Jonesas sudarė 11 žinduolių (įskaitant ir žmogų), 12 kitų stuburinių, 10 bestuburių, 12 augalų ir vienos žaliųjų dumblių rūšies mirtingumo bei vaisingumo didėjimo ir mažėjimo grafikus.
Tyrimo imtį sudariusių rūšių gyvenimo trukmė siekė nuo keliasdešimties dienų iki kelių šimtų metų. Duomenų standartizavimui mokslininkai išskyrė du esminius momentus: vidutinis amžius, kurio sulaukę individai gali susilaukti palikuonių, ir „baigtinis“ amžius, kurį pasiekia tik 5 proc. rūšies individų.
Tyrėjai aptiko netikėtą vaisingumo ir mirtingumo kreivių įvairovę. Pavyzdžiui, mirtingumo kreivė sulaukus „baigtinio“ amžiaus ryškiausiai į viršų šauna šiuolaikinių japonių populiacijoje. Į tyrimo imtį buvo įtraukti ir 1881 m. gimusių Švedijos gyventojų, ir Paragvajaus medžiotojų bei vaisių rinkėjų genties duomenys. Tačiau jų mirtingumas su amžiumi didėja ne taip žymiai. Mokslininkai tokį skirtumą aiškina skirtingomis minėtų grupių gyvenimo sąlygomis.
O kai kuriose rūšyse situacija yra priešinga: mirtingumas su amžiumi mažėja, pavyzdžiui, tai būdinga sausumoje gyvenantiems dykumų vėžliams (angl. desert tortoise). O hidros mirtingumo rizika su amžiumi išvis nesikeičia ir yra tokia maža, kad, mokslininkų skaičiavimais, laboratorinėmis sąlygomis šie gyviai išgyventų 1,4 tūkst. metų.
Mokslininkai priėjo išvadą, kad senėjimo procesai skirtingų rūšių organizmuose vyksta kitaip: vieni su amžiumi pastebimai sukriošta, kiti – beveik nepasikeičia, o yra ir tokių gyvų organizmų, kurie sensta ypač lėtai.
„Standartiniai evoliucijos modeliai tokio variatyvumo nenumato, – pabrėžia straipsnio autoriai. – Jie gali paaiškinti tik mirtingumo didėjimą ir vaisingumo mažėjimą po to momento, kai pasiekiama organizmo branda.“
