„Kadangi, laimei, Saulės sistemoje nėra neseniai įvykusio susidūrimo, tiesiogiai to stebėti negalime, – sakė R.Lupu. – Tikėtina, kad būsimi egzoplanetų stebėjimai gali aptikti planetas, kuriose šis procesas įvyko neseniai, ir tada turėtume galimybę palyginti duomenis su mūsų modeliais.“
Užuominų šniukštinėjimas
Komanda visų pirma sumodeliavo egzoplanetas, kurių cheminė sudėtis panaši Žemės. Taip pat jie padarė prielaidą, kad toks galingas smūgis sukurtų globalų išsilydžiusios uolienos okeaną, dengiamą storos atmosferos, apsaugančios paviršių nuo atvėsimo.
Tokia ekstremali aplinka reikštų, kad daug cheminių junginių, kurie Žemėje yra kieti, būtų atmosferoje garų pavidalu. Komanda priėjo išvadą, kad planetų atmosferoje po susidūrimo turėtų būti pilna cheminių medžiagų, tokių kaip vandenilio fluoridas, vadenilio chloridas ir druska (natrio chloridas).
Tokie pasauliai būtų per blankūs, kad juos galėtų pastebėti dabartiniai planetų medžiotojų teleskopai. Tačiau būsimos misijos, tokios kaip NASA „James Webb Space Telescope“, galės „uostyti“ egzoplanetų atmosferas, kai jos praskries pro savo žvaigždės diską, žvelgiant iš Žemės perspektyvos. Per planetų atmosferas besiskverbianti šviesa turėtų atnešti informaciją apie atmosferos cheminę sudėtį, galbūt atskleisdami į Žemę panašias planetas, kurioje ką tik įvyko dideli susidūrimai.
„Remdamiesi tokių planetų skaičiumi, galėsime apibrėžti dabartinius vertinimus, kiek didžiulių susidūrimų įvyksta planetos formavimosi metu“, – paaiškina R.Lupu.
„Tai – į ateitį nukreiptas darbas, – pažymi Erikas Asphaugas iš Arizonos valstijos universiteto Tempe. – Manome žiną, kaip susiformavo Žemė, tačiau kiek galima apsieiti be panašios nusikaltimo vietos įrodymų? Tai būtų lyg ir paskutinis mūsų potėpis supratimo apie Saulės sistemos susiformavimą paveiksle.“
Parengta pagal „New Scientist“
