Kosminių elektrinių idėja nėra nauja. 1968 metais amerikietis aeronautikos inžinierius dr. Peteris Glaseris pirmasis išdėstė kosminės Saulės energijos elektrinės koncepciją ir pasiūlė milžiniškus šviesos elementus išdėstyti kosmose, gaminti mikrobangas, kurios, nusiųstos į Žemę, galėtų gaminti elektrą. Koncepcija sukėlė didelį susidomėjimą, netgi iš NASA pusės, tačiau devintajame dešimtmetyje projektas sustojo dėl pernelyg didelių kaštų. Tačiau Japonija idėjos nepamiršo, ją vystė ir dabar yra pasaulinė Kosminių saulės energijos sistemų (angl. Space Solar Power Systems, SSPS) projekto lyderė.
Gigantiškas palydovas, skriejantis 36 tūkst. kilometrų aukštyje virš Žemės, būtų kelių kilometrų ilgio ir svertų 10 tūkst. tonų. Skriejantys saulės skydeliai būtų susieti su antžemine stotimi, kad būtų išlaikoma stabili geostacionarinė orbita. Pasiūlytame modelyje numatomi Saulės šviesą į skydelius nukreipiantys veidrodžiai, kad palydovui nesant tiesioginėje atokaitoje, jie vis tiek būtų apšviečiami.
O dabar sudėtingoji dalis: pagamintos elektros energijos tiekimas atgal į Žemę, kur ją galėtume naudoti. Tai galima įgyvendinti dviem būdais. Energiją galima sukoncentruoti į lazerio spindulį arba į mikrobangas, o gal net abiejų mišinį, kuris tada būtų nukreipiamas į Žemėje esantį priimantį įrenginį, vadinamąją „rekteną“ – rektifikuojančią anteną. Jau vykdomi antžeminiai eksperimentai, siekiant išsiaiškinti, kuris variantas būtų efektyviausias.
Tokios kosmose įsikūrusios saulės elektrinės būtų 5–10 kartų efektyvesnės už antžemines sistemas. Be to, anglies dvideginio emisijos būtų mažos ir atsirastų tik iš priimančio įrenginio. Prognozuojama, kad SSPS galės pasiekti maždaug gigavato galią – panašiai kaip atominė elektrinė.
Nors Japonija pirmauja SSPS įgyvendinimo srityje, kaštai bus tokie astronominiai, kad tikriausiai reikės ir kitų šalių indėlio, kol išvysime gigantiškos kosminės elektrinės kontūrus. Gal ši koncepcija atrodo kiek per drąsi, tačiau JAXA tikra, kad jie viliojamai arti vizijos pavertimo tikrove.
