Suprantama, erdvėlaivių elektronikai sudėtingėjant, daugėjo ir problemų. Erdvėlaiviuose astronautai pastebėjo, kad skrendant virš anomalijos, jų nešiojamieji kompiuteriai kartais užlūždavo, jie regėdavo keistus blyksnius akyse. Kai kurie erdvėlaiviai, pavyzdžiui, „Hubble“ teleskopas, yra užprogramuoti išjungti savo jautrius prietaisus, kad šie nenukentėtų, skrendant per SAA.
Pavojingas nardymas
Riccardo Campana iš Nacionalinio astrofizikos instituto Bolonėje, Italijoje, ir jo kolegos kuria kosminį teleskopą, kurio orbita drieksis per žemesniąją, gerai neištirtą pavojingos zonos sritį. „Dauguma radiacijos modelių, naudojamų kosminių misijų planavimui, yra paremti aukštų platumų, didelio kampo stebėjimų ekstrapoliacijomis“, – sakė R.Campana. Dėl to jie yra mažiau tinkami kitokioms orbitoms.
Siekdami geriau įvertinti riziką, jie analizavo radiacijos duomenis iš rentgeno spindulius stebinčio palydovo „BeppoSAX“, aktyviai veikusio nuo 1996 iki 2003 m. Jo orbita buvo panaši į planuojamo naujo teleskopo, o tai reiškia, kad jis periodiškai pranerdavo per SAA pakraštį – ir turėjo radiacijos jutiklius.
Paaiškėjo, kad radiacijos lygis žemesniuosiuose SAA sluoksniuose daug mažesnis nei aukščiau esančiuose sluoksniuose. Taip pat duomenys rodo, kad anomalija palengva juda į vakarus. Tai atitinka kito palydovo, tyrusio centrinį SAA regioną, surinktus duomenis, išanalizuotus 2009 m. „BeppoSAX“ duomenys dabar gali būti pridėti prie egzistuojančių regiono žemėlapių, ir suteikti išsamesnį vaizdą.
Parengta pagal „New Scientist“
