Tokios uolienos gyslos asteroido viduje susiformuoja tik tada, kai jis kosminėje erdvėje susiduria su stambesniu objektu. Smūgio metu išsiskyrusi šiluma ir slėgis uolienas išlydo, o po kurio laiko lydytos uolienos išsilieja į įvairiausių formų darinius, kurie primena gyslas.
„Rasta smūginės kilmės žadeito, kuris susiformavo iš kitos susidūrusių meteoritų medžiagos. Vis dėlto skiriamasis Čeliabinsko meteorito fragmentuose aptikto žadeito bruožas – jis kristalizavosi dėl lydymosi. Mano žiniomis, kituose meteorituose aptiktas žadeitas susiformavo be lydymosi“, – „Discovery News“ rašo Tohoku universiteto (Japonija) tyrėjas Shinas Ozawa.
Požymiai byloja, kad maždaug dvidešimties metrų skersmens asteroidas kažkada buvo kaktomuša susidūręs su gerokai stambesniu kosminiu luistu, kurio skersmuo galėjo siekti apie 150 metrų.
Čeliabinsko meteorito sudėties analizė byloja, kad susidūrimas galėjo įvykti maždaug prieš 290 mln. metų. Gali būti, kad kaip tik to susidūrimo smūginės jėgos pasiuntė Čeliabinsko meteoritą tokia trajektorija, kad šis 2013 m. pataikė į Žemę.
Tikimasi, kad šio tyrimo rezultatai padės mokslininkams įvertinti galimas Žemės grėsmes iš kosmoso ir galbūt pasiūlys tam tikrų idėjų.
„Susidūrimai su kitais asteroidais gali būti viena iš alternatyvų mėginant pakeisti Žemei grėsmingų dangaus kūnų skriejimo trajektoriją, – rašo Sh.Ozawa. – Pastarųjų savybes ir formavimosi istoriją žinoti yra labai svarbu. Šiuo atveju, Čeliabinsko meteoritas yra unikalus egzempliorius: jis buvo vienas iš Žemei grėsmingų dangaus kūnų, kurio fragmentai nukrito Žemėn. Be kita ko, gana aiškiai buvo užfiksuota ir jo skriejimo trajektorija.“
Minėto tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Scientific Reports“.
