Tai – pirmasis tokio dydžio egzempliorius, priskirtinas uolinių planetų klasei.
„Mega Žemė“ yra uolinis pasaulis, tačiau jis didesnis net už vadinamąsias „Super Žemes“, tad, ko gero, tai bus naujas uolinių planetų tipas. Iki šiol planetologijos teoretikai abejojo, ar gali egzistuoti tokio dydžio uolinis pasaulis.
„Kepler-10c“ atradę mokslininkai iš pradžių manė, kad tai – dujinė planeta, kalibru niekuo nenusileidžianti Jupiteriui. „Tačiau patikslinus duomenis paaiškėjo, kad atrastasis milžinas yra uolinis“, – pranešime spaudai rašo Harvardo-Smitsono astrofizikos centro atstovė Christine Pulliam.
„Tai – tikra Žemių Godzila, – pareiškė tyrimui vadovavęs minėto centro mokslininkas Dimitaras Sasselovas. – Tačiau, priešingai nei kino filme, „Kepler-10c“ pasižymi šiokiais tokiais gyvybei palankiais bruožais.“
Minėta planeta aplink gimtąją žvaigždę apskrieja per 45 Žemės paras (tiek šioje planetoje trunka metai). Ko gero, ši milžinė yra per arti žvaigždės, kad joje galėtų klestėti gyvybė. Vis dėlto ši planeta nėra vienintelė, skriejanti aplink geltonąją nykštukę „Kepler-10“. Toje pačioje planetinėje sistemoje egzistuoja ir „lavos pasauliu“ pramintas triskart už Žemę didesnis pasaulis „Kepler-10b“, kuriame metai trunka tik 20 Žemės valandų.
Iš pradžių manyta, kad „Kepler-10c“ – mini-Neptūno tipo dujinė milžinė. Tačiau Harvardo-Smitsono astrofizikos centro darbuotojai Kanarų salose veikiančiu teleskopu „HARPS-North instrument on the Telescopio Nazionale Galileo“ nustatė tikslią „Kepler-10c“ masę. Tada ir paaiškėjo, kad ši planeta iš tikrųjų yra uolinė.
Planetologai mano, kad „Kepler-10“ sistema yra gana sena – susiformavusi po Didžiojo Sprogimo praėjus maždaug 3 mlrd. metų. Taigi jai – jau apie 10–11 mlrd. metų. Panašu, kad sunkiųjų elementų visatoje netrūko jau ir tada.
„Kepler-10c“ atradimas byloja, kad uolinės planetos formavosi gerokai anksčiau nei manyta iki šiol, – pabrėžia tyrimo autorius D.Sasselovas. – Vadinasi, gerokai anksčiau galėjo susiformuoti ir gyvybei tinkami pasauliai bei, savaime suprantama, pati gyvybė.“
Atradimas leidžia manyti, kad aplink senas žvaigždes gali būti uolingų Žemės tipo planetų, tad pretendenčių į gyvybei tinkančių Žemės tipo planetų sąrašas gali būti gerokai platesnis. O senosios žvaigždės, savo ruožtu, gyvybės paieškose gali būti gerokai vertingesnės nei manyta iki šiol.
Visai įmanoma, kad ateityje planetologai atras daugiau „mega Žemės“ tipo planetų, nes tyrimo autoriai atrado ryšį tarp planetos periodo ir dydį, kurį pasiekus planeta būna nebe uolinė, o dujinė.
