Anot Šveicarijos federalinių tyrimų instituto tyrėjų, Marso kanjonus planetos paviršiuje išrausė visiškai kitoks skystis – lava.
Marse įspūdingiausi kraštovaizdžio dariniai susitelkę pusiaujo zonoje: čia plyti milžiniška Tarsidės lyguma, kurioje smygso didžiausi Saulės sistemoje užgesę ugnikalniai. Ir, žinoma, jų valdovas Olimpas.
Rytiniame Olimpo kalno pakraštyje susiformavusi žemuma, kuri gilėja ir palaipsniui virsta įspūdingu Marinerio slėnio kanjonų tinklu, kuris driekiasi net 4 tūkst. km. Iki šiol buvo manoma, kad įstabiuosius Marso kanjonus prieš keletą milijardų metų išgraužė skysto vandens srautai.
Vis dėlto, kaip atskleidė naujausi tyrimų rezultatai, jų genezė turėtų būti siejama ne su hidrologiniais, o su vulkaniniais procesais. Konkrečiau – su vakaruose stūksančiu Olimpu ir kitais trimis užgesusiais Marso milžinais.
Minėto Šveicarijos tyrimų instituto mokslininkas Giovannis Leone su kolegomis teigia nustatę, kad Marinerio slėnį suformavo ne vandens upės, o lavos upės, kurios gilioje senovėje išsiveržė iš Tarsidės plokščiakalnio.
Tokią išvadą mokslininkas priėjo kruopščiai išanalizavęs tūkstančius NASA zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ (MRO) kadrų – zondas aplink Raudonąją planetą zuja nuo 2006 m. Remdamasis MRO kadrais, tyrėjas kartografavo pusiaujo kanjonų dugną ypač didele raiška – iki 25 cm vienam pikseliui.
Nustatyta, kad daugelio kanjonų dugnus išgraužė skystos lavos tėkmė arba jos sukeltos nuošliaužos. Sprendžiant iš MRO nuotraukų, Marso kanjonus suformavo šviežiai išsiveržusios lavos srautai. Išraustas vagas vėliau gilino ir platino kiti skystų uolienų potvyniai.
Toks grunto paviršiaus erozijos tipas puikiai paaiškina kanjonų susiformavimo procesus ir atmeta didžiulių vandens kiekių būtinybę. Tyrimo autorius mano, kad lavos upės tekėjo iš netoliese stūksančių milžiniškų ugnikalnių.
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Journal of Volcanology and Geothermal Research“.
