Kosminio dydžio problema dėl „mažo reikalo“
Pirmasis į kosmosą pakilęs JAV astronautas Alanas Shepardas nuo pirmojo žmogaus kosmose Jurijaus Gagarino atsiliko mažiau nei mėnesiu. J.Gagarinas 108 minutes kosmose praleido 1961 m. balandžio 12 d., o A.Shepardas 15 min. 187,5 km aukštyje buvo 1961 m. gegužės 5 d.
Tačiau svarbiausia ne tai, kad „Mecury-Redstone 3“ skrydis turėjo vykti dar 1960-ųjų spalį, bet buvo atidėtas iki 1961 m. kovo 6 d., o tai, kad kai jį vėl atidėjo, SSRS įsiveržė į priekį. Svarbu ne tai, jog J.Gagarinas visai nevaldė skrydžio, o A.Shepardas galėjo keisti kai kuriuos jo parametrus. Net ne tai, kad J.Gagarino iki pat nusileidimo niekas nematė, o A.Shepardo skrydį televizija tiesiogiai transliavo milijonams.
Svarbiausia mažytė televizijos nutylėta detalė – A.Shepardas į kosmosą kilo apsišlapinęs. Ne iš baimės ir ne dėl kokios ligos. Tiesiog apvilkus vyrą skafandru ir prisegus kilimo krėsle skrydis vėl buvo atidėtas kelias valandas. Ir jau artėjant lemiamai akimirkai, A.Shepardas neryžtingai kontrolės tarnybai pasiskundė, kad jam kilo tam tikras natūralus poreikis.
Štai kada visi inžinieriai ir mechanikai, raketų kūrėjai ir puikieji matematikai turėjo galingai pliaukštelėti sau per plinkančius pakaušius – kuriant brėžinius tualetai visada šalia, štai ir užmiršo, kad žmogus, vilkintis skafandrą, į tą įstaigą nenubėgs.
Tąkart laiko ką nors keisti nebebuvo, skrydžio valdymo tarnyba davė aiškų nurodymą šlapintis į skafandrą ir po kelių minučių paskelbė startą. Misija „Freedom 7“ buvo sėkminga, nors ir kiek šlapia. Nepavyko surinkti ir kai kurių duomenų – šlapimas skafandre sugadino širdies ritmą ir kvėpavimą matavusią įrangą.
Tačiau istorijai šis nemalonus incidentas svarbus ne todėl, kad verčia raudonuoti. Tas pats J. Gagarinas į kosmosą galėjo kilti nors ir prisikakojęs, to nė nesužinotume. Svarbus pats, nes paskatino NASA ieškoti efektyvių šios problemos sprendimų.
Pirmąjį pasiteisinusį šlapimo surinkimo įrenginį 1962 m. išbandė astronautas Johnas Glennas. Tai buvo lyg koks prezervatyvas, kurio gale pritvirtintas šlapimo surinkimo maišas. J.Glennas įsitikino, kad veikia jis tikrai gerai. Mat besvorėje erdvėje susikaupęs šlapimas neslegia šlapimo pūslės dugno, todėl poreikis šlapintis pajuntamas tik jai visiškai prisipildžius. J.Glennas tai suprato, kai kosmose pradėjęs šlapintis vienu kartu išliejo 800 ml skysčio, ir nieko – įrenginys atlaikė.
Žmonijai svarbiausia tapo antroji NASA sukurta astronautų užpakaliukų sausumą sauganti medžiaga. Tai buvo paprasčiausios aptempiančios kelnaitės, turinčios specialią talpyklą su sugėrikliu – natrio poliakrilatu. Ši medžiaga sugeba sugerti 300 kartų daugiau skysčio, negu sveria pati.
Pakilimo ir nusileidimo metu astronautai ir dabar dėvi tokias kelnaites, o viso pasaulio motinos džiaugiasi NASA kūriniu, kuris populiariai vadinamas sauskelnėmis.
P.S. Dar šiek tiek smulkmenų nejautriems
Vartydamas istorinius NASA dokumentus radau ataskaitą apie ekskrementų surinkimo sistemos funkcionavimą „Appolo“ misijų į Mėnulį metu. Sausa moksline kalba parašytas dokumentas piešia nekokį vaizdą – įspūdis toks, kad astronautai nuolat išliedavo šlapimą į erdvę, patirdavo sunkumų norėdami nusivalyti po tuštinimosi, vieta, kur buvo dedami išmatų maišeliai buvo per maža, tad juos tekdavo krauti tiesiog kabinoje, o dėl įvairių sistemos sutrikimų sklindantis prastokas kvapas tapo nuolatiniu Mėnulio užkariautojų palydovu.
Ko verta vien pastaba, kad „patobulinta ekskrementų surinkimo sistema misijos „Appolo 12“ metu turėjo įrenginį, kuris leido surinkti šlapimą be intymaus komandos narių kontakto“? Štai jums ir kosmoso romantika.
Tiesa, išvada apie patobulintos sistemos patogumą irgi neguodžia:
„Iš esmės „Appolo“ atliekų tvarkymo sistema inžinierių akimis veikė patenkinamai. Tačiau astronautai ją įvertino prastai. Pagrindinis nusiskundimas – naudojantis sistema tenka atlikti kur kas daugiau veiksmų ir tai trunka kur kas ilgiau, negu žmonės įpratę Žemėje.
Šlapimo konteinerio konstrukcija buvo perdirbta siekiant apsaugoti komandos narius nuo kontakto su šlapimu. Kadangi šlapimas dažnai išsiliedavo, sanitarinės būklės patobulinimas nepagerino.
Išmatų surinkimo sistema turėjo dar nemalonesnių trūkumų. Sėkmingai jas surinkti į konteinerį reikėjo didžiulių įgūdžių, kad fekalijos neišslystų iš maišo, nes taip atsitikus jos terliotų ir komandos narius, ir drabužius, ir kabinos paviršius. Fekalijų rinkimo procesas truko labai ilgai – „Appolo 7“ komandos nariai nurodė tam sugaišdavę po 45 min.
Mėginimas patobulinti šią sistemą misijos „Appolo 16“ metu, komandos narių nuomone, taip pat buvo nevykęs. Grįžę astronautai ataskaitoje minėjo, kad naudotis nauju konteineriu nė kiek ne geriau negu senesniu, sukurtu „Gemini“ misijoms. Todėl tolesnė fekalijų maišų tobulinimo programa buvo nutraukta.“
Galiausiai ataskaitos išvadose nurodoma, kad sistema netobula, nors veikė patenkinamai. Pagrindinė problema? „Ji pasirodė ne tik nepakankamai higieniška ir atėmė labai daug laiko, nebuvo jokių efektyvių priemonių išmatų smarvei naikinti, tad kabinoje nuolat tvyrojo blogas kvapas.“
Taigi, pasirodo, ir kosmose, kaip kare, didvyriškumas neturi blogo kvapo tik tada, kai mums rodo pergalės paradus. O jei kam įdomu šį NASA dokumentą paanalizuoti išsamiau, jį rasite čia.
