Gyvenimo Marse idėja žmonių galvose sklando jau nuo XIX a., kai amerikiečių astronomas Percivalis Lowellas interpretavo Raudonosios planetos paviršiuje pamatytus kanalus kaip nežemiškos civilizacijos pėdsaką. Amžius jau 21-asis, o Marse žmogus dar taip ir nėra pabuvojęs.
1965 m. NASA zondas „Mariner 4“ pirmą kartą praskriejo pro planetą, o po 6 metų Marse pirmą kartą nusileido žmonių sukurtas sovietinis kosminis aparatas „Mars 3“. Nuo tada į kaimyninę planetą surengta daugybė sėkmingų misijų, įskaitant ir marsaeigius „Sojourner“ bei „Spirit“ (nebeveikiantys), „Opportunity“ bei „Curiosity“ (Marse darbuojasi ir dabar).
NASA planuoja ir pirmąją pilotuojamą misiją, tačiau ji numatoma tik ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje.
„Kur astronautai leisis, kol kas neaišku. Bet žmonių kolonijos Marse ateitis veikiausiai bus siejama su baze kur nors žemutinėse šiaurės pusrutulio platumose“, – pasakojo NASA Marso tyrimų laboratorijos mokslininkas Ashwinas Vasavada.
Žiemos trumpesnės už pavasarius
Kaip ir Žemėje, Marse dėl ašies pokrypio egzistuoja metų laikai. Tiesa, klimato sezoniškumui Marse įtakos turi ir šios planetos orbitos elipsiškumas: ji aplink Saulę skrieja ne ratu, o gana ištempta elipse. Todėl nuo Saulės nusigręžusiame pietiniame pusrutulyje žiemos būna gerokai šaltesnės, o vasaros gerokai šiltesnės nei šiauriniame pusrutulyje.
Jei gyventumėte šiauriniame pusrutulyje, pavasaris ten truktų apie 7 mėnesius, vasara – 6 mėn., ruduo – mažiau nei 5 mėn., o žiema – tik apie 4 mėnesius (Marso metai sudaro apie 1,88 Žemės metų, o para Marse trunka 24 val. 39 minutes ir 35 sekundes).
Vidutinė „oro" temperatūra Marse – apie -60 °C, tačiau ji svyruoja nuo -126 °C (žiemomis, ties ašigaliais) iki +20 °C (vasaromis, ties pusiauju). Temperatūra dramatiškai pasikeisti Marse gali ir per savaitę.
Temperatūros pokyčius Marse labai dažnai lydi galingos dulkių audros – kartais jos keletą dienų apgaubia visą planetą. Fiziškai jos organizmui gal ir nepakenktų, tačiau smulkios dulkės gali sutrikdyti elektronikos darbą ir stabdyti saulės energija varomų instrumentų darbą.
Marso atmosferos tankis siekia vos 1 proc. Žemės atmosferos tankio, tačiau ji yra pakankamai tanki, kad joje sudegtų mažo rutuliuko dydžio meteorai. A.Vasavados teigimu, didesni meteorai Marse gana reti, tad tikimybė, kad toks pataikys į jus, yra gana menka. Gyvenant Marse netektų sukti galvos dėl vulkaninio ir tektoninio aktyvumo.
Kosminės radiacijos pavojus
„Vis dėlto pagrindinė grėsmė astronautams Marse būtų kosminė spinduliuotė, – įsitikinęs NASA mokslininkas. – Marsas neturi magnetinio lauko, jo atmosfera labai reta, tad kenksmingų kosminių ir Saulės spindulių ten niekas nesulaikytų.“
Jei Marse įvyktų kokia nelaimė, žinutė į Žemę keliautų vidutiniškai 15 min. ir tiek pat atgal. Tad tiesioginis bendravimas su žemiečiais būtų neįmanomas.
Kalbant apie Marso orus, planetos dangaus skliaute kartais galima pamatyti plonus debesis, o šaltais rytais gali pasirodyti ir šarma, mat Marso ore yra šiek tiek drėgmės (nuo poliarinių ledo kepurių). Tačiau Marso danguje niekada nepamatysite švininių audros ar lietaus debesų. Lietaus ten irgi nebūna.
Mėlyni saulėtekiai ir saulėlydžiai
Kadangi dangus Marse toks giedras, naktimis čia galima pasigrožėti fantastiškomis žvaigždėmis. Astronomijos mėgėjai galėtų apžiūrėti Marso mėnulius Deimą ir Fobą, kurie gali patekėti vienu metu. Dėl abiejų mažyčių planetos palydovų kartais įvyksta dalinis saulės užtemimas.
Dieną, dėl dulkių atmosferoje, dangaus skliautas būna ne žydras, o oranžinis. Saulėlydžiai ir saulėtekiai Marse kažkuo primena žemiškuosius, tik būna gerokai blyškesni, o kai kuriose vietovėse – ne raudoni, o mėlyni.
„Jei Marsą vis dėlto pavyktų kolonizuoti, jame yra kvapą gniaužiančių gamtos paminklų, kurie tikrai taptų Nacionaliniais Marso parkais, – neabejoja A.Vasavada. – Ko vertas vien užgesęs Olimpo ugnikalnis, kurio aukštis – net 25 km (aukščiausia viršukalnė Saulės sistemoje). Šalia jo stūkso dar trys panašaus dydžio užgesę monstrai.“
Nieku gyvu negalima pamiršti ir įstabiųjų Marinerio slėnių. Neįtikėtinų vaizdų turistai pamatytų ir prie ledo kepurių ašigaliuose bei arti jų.
„Vis dėlto Marso gravitacija siekia tik 38 proc. Žemės gravitacijos, tad ten tektų iš naujo mokytis vaikščioti ir bėgioti – ten judėtume kitaip, – atkreipė dėmesį mokslininkas. – Tiesa, Marse mokytis kitokio judėjimo tektų mažiau nei Mėnulyje.“
