Manoma, kad žvaigždės priartėjimas turėjo įtakos Oorto debesį sudarančių kometų orbitoms, tačiau neandertaliečiams ir kromanjoniečiams grėsmės nekėlė. Vis dėlto mokslininkus šis atradimas paskatino Saulės apylinkėse pasidairyti kitų panašių žvaigždžių.
Tyrimo autorius, Ročesterio universiteto astronomas Ericas Mamajekas su kolegomis vasario 12 d. žurnale „Astrophysical Journal“ publikavo straipsnį. Jame formuluojamos išvados, kad labai arti Saulės sistemos praskriejusi dvinarė žvaigždė šiek tiek pakoregavo ilgojo periodo kometų orbitas.
Scholzo žvaigžde pavadinta dvinarė sistema prie mūsų Saulės buvo priartėjusi tik 52 tūkst. astronominių vienetų (tai yra atstumas nuo Žemės iki Saulės) atstumu, arba apytiksliai per 0,8 šviesmečio. Palyginimui, artimiausia žvaigždė Kentauro Proksima nuo Saulės nutolusi 4,2 šviesmečio.
Internetas jau daug metų ūžia nuo spekuliacijų apie hipotetinę Nemezidės žvaigždę, tačiau Scholzo žvaigždė – ne hipotetinė, o tikra. Ne mažiau įdomu ir tai, kad dabar šią raudonąją nykštukę su kompanione nuo Saulės skiria jau 17–23 šviesmečiai.
1984 m. paleontologai Davidas Raupas ir Jackas Sepkoskis suformulavo prielaidą, kad labai tolima orbita aplink Saulę gali skrieti blyški nykštukė, kuri dabar žinoma kaip hipotetinė Nemezidė. Jų skaičiavimais, elipsine orbita judanti žvaigždė kas 26 mln. metų ne tik prisiartina, bet ir įskrieja į Saulės sistemą – netgi į vidinę jos dalį, sukeldama kometų liūtis ir masinius gyvybės išmirimus.
Neatsitiktinai (dėl ypač didelio raudonųjų nykštukių skaičiaus mūsų galaktikoje) Scholzo žvaigždės priartėjimas beveik įkūnija minėtų paleontologų teoriją. Jie spėjo, kad Nemezidė aplink Saulę skrieja maždaug 95 tūkst. astronominių vienetų (a.v.) nuotoliu, o štai Scholzo žvaigždė praskriejo vos 50 tūkst. a.v. atstumu. Naujausi smūginių kraterių Žemėje, Mėnulyje ir Marse tyrimai Nemezidės hipotezę paneigė. Bet panašu, kad viešnių Saulės sistema vis dėlto sulaukia.
Kaip tik tokia viešnia, kurią drąsiai galima vadinti Oorto debesies ramybės drumstėja, ir M9 spektrinės klasės yra raudonoji nykštukė Scholzo pavadinimu. M klasės žvaigždžių mūsų galaktikoje ir, ko gero, visatoje yra daugiausia – manoma, kad jos sudaro apie 75 proc. visos žvaigždžių populiacijos.
Scholzo žvaigždė tėra 15 proc. Saulės masės. Be kita ko, ji yra dvinarė žvaigždė – raudonąją nykštukę klajonėse lydi T5 spektrinės klasės rudoji nykštukė. Manoma, kad rudųjų nykštukių visatoje irgi yra labai daug, tačiau dėl itin mažo spindulingumo jos yra beveik neįžiūrimos ir neatrandamos. Išskyrus tuos atvejus, kai skrieja aplink ryškesnes žvaigždes.
Atradimo autoriai pranešė, kad peržvelgus naujus astrometrinius kaimyninių žvaigždžių duomenis, jų dėmesį patraukė Scholzo žvaigždė. Jos transversinis greitis (angl. transverse velocity) buvo labai mažas, o štai radialinis greitis (greitis, kuriuo artėjama prie mūsų arba nuo mūsų tolstama) buvo kaip tik neįprastai didelis. Kitaip tariant, Scholzo žvaigždė astronomus sudomino todėl, kad didžiuliu greičiu skuodė nuo Saulės sistemos. Kodėl? Atsakymui reikėjo detalesnių duomenų.
Tyrimo autoriai dviem dideliais pietų pusrutulyje pastatytais teleskopais (SALT Pietų Afrikoje ir „Magellan“ Čilėje) apskaičiavo tikslią dvinarės žvaigždės trajektoriją ir palygino ją su Saulės sistemos keliu Paukščių Taku.
Scholzo žvaigždė – aktyvus šviesulys. Tyrėjai priėjo išvadą, kad nors jis buvo priartėjęs vos per 0,8 šviesmečio, tuo metu iš Žemės jis galėjo būti matomas nebe kaip 11-o ryškio žvaigždutė (tokia ji yra dabar – t.y., sunkiai įžiūrima net ir pro mėgėjišką teleskopą), o kaip plika akimi matoma nauja žvaigždė.
Scholzo žvaigždė šiuo metu yra viena iš 70 artimiausių Saulei žvaigždžių. Beje, kad žvaigždė prie Saulės buvo priartėjusi per 0,8 šviesmečio, mokslininkai teigia su 98 proc. tikimybe. Tie 50 tūkst. a.v. – svarbi Saulės sistemos riba: tai yra išorinis Oorto debesies pakraštys. Oorto debesyje aplink Saulę skrieja milijardai kometų, vieną ratą aplink Saulę apsukančių per kelis šimtus tūkstančių metų.
Kadangi pavyko atrasti tokį precedentą, tyrėjai ruošiasi ieškoti ir kitų tokių pro pat Saulės sistemą pralėkusių „Nemezidžių“. Teleskopas LSTT („Large Synoptic Survey Telescope“) ir kiti teleskopai per artimiausią dešimtmetį pateiks įspūdingų duomenų, pagal kuriuos turėtų būti atrasta kur kas daugiau raudonųjų ir rudųjų nykštukių. Visai gali būti, kad jos skriejo, o gal dar tik praskries labai netoli Saulės sistemos.
