Aptikti „papildomus“ palydovus buvo stengiamasi iki pat žmogaus pakilimo į kosmosą – per visą XIX a. ir XX a. pirmąją pusę.
Tulūzos observatorijos direktorius, prancūzų astronomas Frédéric Petit iki savo dienų galo buvo įsitikinęs, kad Žemė, be Mėnulio, turi ir daugiau natūralių palydovų. Visi jie, F.Petit nuomone, yra bolidai.
Labiausiai pagarsėjo astronomo pranešimai apie bolidą, kurį jis stebėjo 1846 metais. F.Petit rėmėsi ir kitų mokslininkų stebėjimais – Lebon ir Dassier iš Tulūzos, bei Larivière iš Artenaco observatorijos ir padarė išvadą, kad bolidas sukasi apie mūsų planetą elipsine orbita, kurios periodas 2 val. 45 min., apogėjus 3570 km, o perigėjus – 11,4 km. Tačiau rezultatus 1851 metais paneigė Larivière, o po to ir visa mokslo bendruomenė.
Tuo tarpu jau 1898 metais kitas mokslininkas, daktaras Georgas Waltemathas iš Hamburgo, pranešė apie visos smulkių Žemės palydovų sistemos atradimą. Vienas iš tų palydovų, astronomo nuomone, yra kiek toliau nei už 1 mln. kilometrų nuo mūsų planetos, jo diametras siekia 700 km ir apie Žemę apsisuka per 119 dienų. Palydovas atspindi per mažai šviesos, tad plika akimi matomas retai.
Remdamasis 1881 metais Grenlandijoje atliktais stebėjimais, G.Waltemathas netgi pareiškė, kad „kartais jis spindi danguje kaip Saulė, bet tik vieną valandą ar panašiai“. Remiantis tyrėjo skaičiavimais, 1898 metų vasarį palydovas turėjo kirsti Saulės diską. Ir tų metų vasario 4 dieną Greifswaldo (Vokietija) pašto tarnautojai išties išvydo tamsų objektą, kirtusį Saulės diską ir užėmusį penktadalį jo diametro.
Viskas būtų taip ir likę, bet tuo pačiu metu šviesulį stebėjo ir profesionalai – astronomas W.Winkleris iš Jenos (Vokietija) ir baronas Ivo von Benko iš Polos (Austrija). Jie Saulėje neišvydo nieko, išskyrus dėmes. Tačiau tai nesustabdė G.Waltematho Žemės palydovo paieškų, ir tų pačių 1898 metų liepą į žurnalą „Science“ jis nusiuntė pranešimą apie trečiojo palydovo atradimą (746 km diametro), kuris neva skrieja už 427 250 km nuo mūsų planetos. Žurnalas pakomentavo pranešimą taip: „Gali būti, būtent šis palydovas valdo beprotybę.“
Kaip bebūtų, 1918 metais astrologas Walteris Gornas Oldas pareiškė vėl „atradęs“ G.Waltematho palydovą, kurį pavadino Lilit – pirmosios Adomo žmonos pagal kabalistinį mokymą garbei. Kaip ir G.Waltemathas, astrologas sakė, kad Lilit – „tamsusis“ palydovas, didžiąją laiko dalį nematomas, o jį regėti galima šiam pereinant Saulės diską. Jo nuomone, palydovo masė daugmaž tokia pat, kaip ir Mėnulio. Fakto, kad netoli nuo mūsų planetos panašios masės palydovas turėtų sukelti ženklius Mėnulio judėjimo trikdžius, kurių nėra, astrologas nenagrinėjo.
Sąmokslo teorija
Žinoma, būta ir kitų – dar menkiau pagrįstų – pranešimų apie neva atrastus Žemės palydovus. Su jų paieška susijusi netgi viena sąmokslo teorija, gimusi neramioje amerikiečių ufologo Donaldo Keyhoe'o (vėliau tapusio Nacionalinio oro reiškinių tyrimo komiteto direktoriumi) galvoje.
Nurodydamas kažkokius šaltinius Pentagone, D.Keyhoe tvirtino, kad 1953-1954 metais Žemės orbitoje neva buvo aptikti du Žemės palydovai, tiesa, dirbtiniai. Vėliau žiniasklaida rašė, kad palydovai iš tiesų yra natūralūs. Tačiau 1959 metais amerikiečių astronomas, Plutono atradėjas Clyde Tombaughas, pateikė galutinę išvadą, kad kokių nors palydovų paieškos Žemės orbitoje rezultatų nedavė: jokių objektų, ryškesnių nei 12-14 žvaigždinio ryškio, aptikta nebuvo.
Žemės žiedai
1980 metais NASA mokslininkas Johnas A.O'Keefe'as iškėlė versiją, kad prieš 34 milijonus metų Žemė galėjo turėti du žiedus, panašius į Saturno. Žiedai galėjo susiformuoti vėlyvajame eocene, kai užfiksuotas žiemos temperatūrų pažemėjimas. Tada iškrito daug tektitų (meteoritinės, kometinės ir asteroidinės kilmės tamsiai žalio, kartais juodo, išlydyto stiklo gabaliukai). Tektitus galėjo pritraukti Žemės gravitacija ir taip suformuoti keletą milijonų metų stabiliai išsilaikiusį žiedą.
Ar toks žiedas iš tiesų egzistavo, sunku pasakyti. Bet mokslininkai neatmeta žiedų egzistavimo netgi dabar. Beje, jeigu jie ir yra, tai susideda iš smulkių dulkių, kurių optiniame diapazone stebėti neįmanoma.
Trojėniški Žemės asteroidai
Tai ne mūsų planetos palydovai. Taip vadinama hipotetinė asteroidų grupė, esanti netoli sistemos Žemė–Saulė Lagranžo taškų L4 ir L5, skriejančių apie Saulę Žemės orbita 60° priekyje (L4) arba už jos (L5). Stebint iš Žemės, jie būtų išsidėstę danguje 60° prieš Saulę arba už jos.
2010 metais iš tiesų buvo aptiktas pirmasis mūsų planetos trojėniškas asteroidas 2010 TK7. Tai nedidelis, maždaug 300 metrų skersmens objektas. L5 taške trojėniškų asteroidų kol kas neaptikta.
Parengta pagal „Naked Science“.
