Ankstesni Marso palydovų ir robotų tyrimai mokslininkams leido suprasti, kad kadaise ši planeta turėjo tankų dujų „užklotą“, kuris padėjo paviršiuje išsilaikyti skystam vandeniui.
Tai patvirtina ir dabartinio Marso paviršiaus vaizdas – išgraužtų upių kanalai, ežerai ir deltos. Tačiau šiandien Marso atmosferos slėgis visiškai menkas ir sudaro mažiau nei 1 proc. to, ką turime Žemėje, todėl vanduo išsyk sustingsta į ledą arba užverda ir išgaruoja.
Dalis Marso oro, ko gero, reagavo su mineralais ir įsigėrė į juos. Tačiau didžioji dalis šios planetos atmosferos dingo kitur – kosmose. Ją „nupūtė“ saulės vėjas (elektringųjų dalelių plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės). Ir Marsas virto šalta, sausa planeta.
Tai išsiaiškino NASA mokslininkai, dirbantys su MAVEN (angl. Mars Atmosphere and Volatile Evolution Mission) palydovu.
Aplink kaimyninę planetą skriejantis palydovas nuo praėjusių metų nardė po menką Marso atmosferą ir tyrinėjo, kaip ją veikia saulės vėjai. Paaiškėjo, kad didelės energijos dalelės ją lėtai ir negailestingai taršo.
„Mes nustatėme, kad kiekvieną sekundę atmosfera netenka apytiksliai 100 gramų. Man išsyk mintyse iškyla vaizdas, kaip iš Marso atmosferos skraido sumuštiniai – kas sekundę po vieną. Iš tiesų atsmofera netenka deguonies ir anglies dioksido, kurie yra svarbūs tiek vandeniui, tiek visam planetos klimatui“, – sakė MAVEN mokslininkas Jasperas Halekas iš Ajovos universiteto.
Visos planetos mastu netektys gali atrodyti smulkios, tačiau, atsižvelgiant į planetos amžių (4,5 mlrd. metų), toks „nubyrėjimas“ buvo lemtingas. Be to, mokslininkai mano, kad anksčiau šis procesas vyko dar sparčiau.
Kovo mėnesį jie turėjo galimybę išanalizuoti, kaip Marso atmosfera reaguoja į saulės vainikinį masės išsiveržimą (CME). Tokių išsiveržimų metu į kosminę erdvę išsviedžiami įkaitusios plazmos ir didelės energijos dalelių pliūpsniai. Šios dalelės Žemėje gali sukelti geomagnetines audras, sutrikdyti elektros tinklų, radijo ryšių veikimą, o šiaurinėse platumose matomos ryškios pašvaistės.
Marso atmosferai tokie išsiveržimai – itin bloga žinia: jų metu netenkamos masės kiekis išauga dešimteriopai.
„Ankstesnėse Saulės sistemos vystymosi fazėse saulės audros buvo dažnesnės ir intensyvesnės, taigi, mūsų vertinimu, anksčiau šis procesas vyko nuolat ir atmosferos netektys buvo dar didesnės“, – sakė J.Halekas.
Jei Marsas būtų išlaikęs magnetinį lauką, jis galėjo pasipriešinti negailestingiems saulės vėjų išpuoliams. Mokslininkai mano, kad planetos magnetinio lauko „generatorius“ subyrėjo praėjus keliems šimtams milijonų metų nuo jos susiformavimo.
Žemės magnetinis laukas puikiai veikia ir iki šiol saugo planetą bei jos gyventojus. Kitu atveju mūsų lauktų panašus likimas, kaip ir Marso.
